— Tą, kurį įsigijau iš savo verslo pajamų, — be menkiausio virptelėjimo balse atsakė Eglė. — Dviejų kambarių butą Šiauliuose. Dokumentai sutvarkyti mano vardu. Jis dar tuščias, kaip tik ketinau pradėti remontą. Panašu, kad dabar įsirengsiu jį sau.
Koridoriuje stojo tokia tyla, kad ji net spengė ausyse. Iš virtuvės buvo girdėti tik monotoniškas vandens lašėjimas iš čiaupo. Tomas žiūrėjo į žmoną lyg pamatęs svetimą žmogų, o Aldonos veide nepasitikėjimas maišėsi su įniršiu.
— Tu… tu nusipirkai butą ir mums nieko nepasakei? — vos išspaudė Tomas.
— O kam? — Eglė abejingai kilstelėjo pečius. — Kad tavo mama iškart pradėtų svarstyti, kaip jį perrašyti tavo vardu? Aš seniai supratau, kad man reikia vietos, kurioje nesijausčiau kaip amžina viešnia, pakenčiama tik iš malonės.
— Tu visą laiką mus apgaudinėjai! — sušnypštė Aldona. — Tu gyvatė! Tu ne į šeimą atėjai, tu sau lizdą sukai!
— Ne, — tarė Eglė, atverdama laukujes duris. — Tai jūs visus tuos metus laikėte mane vaikščiojančia pinigine. O aš tik norėjau gyventi su žmogumi, kurį mylėjau. Tik, matyt, jūsų meilė man baigėsi tą pačią akimirką, kai nustojau būti patogi.
Ji išėjo į laiptinę. Durys už nugaros trenkėsi, nukirsdamos Aldonos klyksmą ir apgailėtinus Tomo bandymus dar kažką aiškinti.
Eglė nulipo žemyn, įsėdo į automobilį ir padėjo rankas ant vairo. Salone tvyrojo tamsa ir ramuma. Už langų smulkiai krapnojo bjaurus lapkričio lietus. Ji pažvelgė į savo pirštus — jie vis dar drebėjo. Ir tada, pirmą kartą per visą tą ilgą vakarą, ji pratrūko verkti. Ašaros riedėjo skruostais, o ji jų net nebraukė.
Ji verkė ne dėl vyro, kuris liko už tų durų. Ji verkė dėl dvylikos metų, atiduotų žmogui, taip ir netapusiam jos užnugariu. Dėl metų, praleistų tikint, kad šeima — tai buvimas kartu. Paaiškėjo, kad „kartu“ iš tikrųjų reiškia ką kita: kai yra kas tave apgins. O jos ginti nebuvo kam.
Po mėnesio jie susitiko notaro biure pasirašyti dokumentų. Tomas atrodė prastai: sulysęs, įkritusiais skruostais, su tamsiais ratilais po akimis. Matyt, gyvenimas su mama, kuri dabar dieną naktį jam priekaištavo, kad pražiopsojo tokią „aukso gyslą“, nebuvo toks lengvas, kaip jis kadaise įsivaizdavo.
— Egle, gal dar pagalvokim? — tyliai paklausė jis, kai notaras išėjo atspausdinti dokumentų. — Aš kalbėjausi su mama. Ji pažadėjo, kad daugiau taip nesielgs.
— Per vėlu, Tomai, — pavargusiu balsu atsakė Eglė. — Esmė ne ji. Tiksliau, ne vien ji. Tu nė karto manęs neužstojai. Nė karto per dvylika metų. O kai supratai, kad išeinu, išsigandai ne dėl mūsų meilės. Tu išsigandai dėl savo patogaus gyvenimo. Tau nereikėjo žmonos. Tau reikėjo, kad tavęs niekas nejudintų.
Tomas nuleido akis. Jis žinojo, kad ji sako tiesą. Ir ta tiesa, ko gero, buvo kartesnė už viską, ką jam kada nors teko nuryti.
Dokumentus jie pasirašė be žodžių. Išėjusi iš biuro Eglė atsisėdo į automobilį, pasuko raktelį ir pažvelgė į pilką dangų. Lietus vis dar merkė miestą. Tačiau jai staiga pasirodė, kad kvėpuoti tapo lengviau. Tarsi nuo pečių būtų nuslinkęs sunkus, ilgai neštas akmuo, kurio svorio ji pati jau seniai nebepastebėjo.
Po pusmečio remontas jos bute buvo baigtas. Šviesus, erdvus dviejų kambarių būstas, kuriame kiekviena detalė buvo parinkta pagal ją: jos skonį, jos ritmą, jos gyvenimą. Jokių nuolaidų. Jokių frazių „mamai nepatinka tokia sienų spalva“. Jokių svetimų sprendimų jos namuose.
Vieną rytą ji stovėjo naujoje svetainėje, rankose laikydama didelį keraminį puodelį, gėrė kavą ir žiūrėjo, kaip už lango brėkšta aušra.
Telefonas tyliai suzvimbė. Žinutė buvo nuo buvusios svainės — tos pačios, kuri kadaise manė, kad Eglė „ne jos brolio lygio“.
„Egle, labas. Klausyk, aš čia daug ką permąsčiau… Gal kada susitinkam kavos? Jei atvirai, Tomas buvo kvailys, kad tave prarado. Mama iki šiol siunta, o aš… žinai, tavo vietoje turbūt būčiau išėjusi dar seniai. Tu šaunuolė, kad radai jėgų.“
Eglė pabaigė kavą, pastatė puodelį ant palangės ir nusišypsojo. Ne todėl, kad jai reikėjo kieno nors pritarimo. Tiesiog pagaliau ji aiškiai suprato: skyrybų priežastis nebuvo nei tas vakaro barnis, nei butas, nei pikta anyta. Tikroji priežastis buvo ta, kad ji metų metus užmerkdavo akis prieš svetimą abejingumą ir vadindavo jį meile. O tai, kas nutiko tą vakarą, tebuvo paskutinis lašas.
Ji įsidėjo telefoną į kišenę ir nuėjo ruoštis į darbą. Verslas augo, planai plėtėsi, o gyvenimas — pirmą kartą po labai ilgo laiko — atrodė tikrai priklausantis jai. Ne pasiskolintas, ne svetimas, ne kažkieno maloningai leistas.
Savas.