— Žinoma, gali, — šiltai atsakė Eglė ir švelniai perbraukė delnu Mantui per plaukus.
Stalas atrodė ne kasdieniškai, o beveik šventiškai. Eglė net uždegė kelias nedideles žvakes stikliniuose indeliuose — jai norėjosi, kad šis vakaras būtų ramus, jaukus, pilnas paprastos namų šilumos.
Ona įžengė į svetainę ir sunkiai susmuko į fotelį.
— Baisiai pavargau, — nutęsė ji, giliai atsidusdama. — Mantai, galėtum taip nebarškinti tomis lėkštėmis.
Berniukas akimirksniu sustingo. Paskutinę lėkštę jis padėjo labai atsargiai, beveik be garso, ir tyliai pasitraukė į šalį.
Antanas atsisuko į Eglę.
— Nuvesk jį į virtuvę, — pasakė jis. — Tegul ten pavakarieniauja. Norėtume ramiai pasėdėti prie stalo.
Kambaryje staiga pasidarė taip tylu, lyg kas būtų užgesinęs visus garsus. Mantas nepratarė nė žodžio. Jis tik paėmė savo lėkštę ir lėtai patraukė virtuvės link — taip, tarsi toks dalykas būtų visiškai įprastas.
Eglė žiūrėjo į sūnaus nugarą. Į jo nuleistus pečius. Į mažas rankas, laikančias lėkštę.
Pirmą kartą po ilgo laiko ji nepuolė teisintis, aiškinti ar taikytis. Nepasakė Antanui „gerai“, nepaprašė Manto „dar truputį pakentėti“. Ji tik stovėjo ir matė, kaip jos vaikas išeina valgyti vienas į virtuvę — savo pačios namuose.
Dar sekundę Eglė žvelgė į tolstantį sūnų. Tada be jokio triukšmo priėjo, paėmė iš jo rankų lėkštę ir ramiai grąžino ją ant stalo — į tą vietą, kur ji ir turėjo būti.
— Sėskis, — tyliai tarė ji Mantui ir pristūmė jam kėdę.
Berniukas atsisėdo sutrikęs, nesuprasdamas, kas vyksta. Eglė įsitaisė greta jo.
Antanas kurį laiką spoksojo į ją nustebęs, bet tas nustebimas labai greitai virto susierzinimu.
— Egle, kas čia per spektaklis? Mama pavargo, aš paprašiau elementaraus dalyko…
— Tai mano butas, — lygiu balsu pertraukė jį Eglė. — Ir mano sūnaus namai. Jeigu kam nors čia per ankšta arba per triukšminga sėdėti prie vieno stalo su vaiku, galite patys vakarieniauti virtuvėje.
Ona garsiai aiktelėjo ir prispaudė delną prie krūtinės.
— Štai kaip. Seną žmogų jau nuo stalo varo. Sulaukiau.
— Jūsų niekas nevarinėja, — ramiai atsakė Eglė. — Jūs sėdite prie stalo. Mano sūnus taip pat sėdi prie stalo. Ir nuo šiol bus būtent taip.
Antanas pakėlė balsą. Jis ėmė kalbėti apie pagarbą, nedėkingumą, apie tai, kaip neva negalima taip elgtis su motina. Eglė jo nepertraukė. Ji atsistojo, priėjo prie lentynos, iš stalčiaus išėmė aplanką su buto dokumentais ir padėjo jį prieš vyrą.
— Jeigu reikia, galiu priminti, kam priklauso šie namai.