Antanas užsičiaupė. Kambaryje stojo tokia tyla, kad atrodė, jog girdėti net sieninio laikrodžio tiksėjimas. Mantas žiūrėjo į mamą plačiai atmerktomis akimis, lyg pirmą kartą būtų pamatęs ją tokią tvirtą.
Tą vakarą vakarienė praėjo beveik be žodžių. Ona maisto vos paragavo, tik demonstratyviai dūsavo, vis primindama apie savo įžeistą orumą. Antanas nenuleido akių nuo lėkštės. O Eglė valgė ramiai, tarsi nieko neįprasto nebūtų nutikę, ir kartkartėmis padėdavo Mantui dar riekelę duonos.
Kai berniukas nuėjo į savo kambarį, Eglė paprašė vyro pasilikti virtuvėje.
— Pasakysiu tik vieną kartą, — prabilo ji. — Tavo mama turi mėnesį susirasti nuomojamą būstą ir išsikraustyti. O tu nustoji elgtis taip, lyg Mantas savo pačių namuose būtų nereikalingas. Jeigu tau neįmanoma nei viena, nei kita — išsikraustote abu. Spręsk pats.
Antanas ilgai į ją žiūrėjo, tarsi laukdamas, kad ji tuoj nusijuoks, atsitrauks ar pasakys, jog tik pagrasino.
— Tu rimtai? — galiausiai paklausė jis.
— Visiškai rimtai.
Jis staigiai pakilo nuo kėdės, pasitaisė rankovę ir sausai tarė:
— Na ką gi. Tada mes išeiname. Dar šiandien.
— Gerai, — ramiai atsakė Eglė. — Padėsiu susidėti daiktus.
Tokio atsakymo jis akivaizdžiai nesitikėjo. Eglė pastebėjo, kaip jo veide akimirkai šmėstelėjo sutrikimas, bet ji jau ėjo į koridorių, atidarė spintą ir nukabino nuo pakabos jo striukę.
Daiktus jie rinko iki vidurnakčio. Ona verkė, kartojo, kad ją išdavė, kad to ji nenusipelnė. Antanas beveik nekalbėjo. Po kelių dienų jie iš tiesų išsikraustė — susirado nuomojamą butą.
Praėjus trims savaitėms Antanas paskambino. Sakė, kad pasielgė per karštai, kad norėtų viską aptarti ramiai, kad jo mama sutinka gyventi atskirai.
— Džiaugiuosi, kad pagaliau tai supratai, — atsakė Eglė. — Bet į ankstesnį gyvenimą mums grįžti nebereikia.
Ji padėjo ragelį ir dar ilgai stovėjo prie lango, žiūrėdama į kiemą.
Rudenį pakeitė žiema. Namuose vėl atsirado šviesos, oro ir erdvės.
Mantas vėl ant svetainės kilimo dėliojo konstruktoriaus detales. Vėl garsiai juokėsi žiūrėdamas animacinius filmukus. Vėl kvietėsi klasės draugus, ir koridoriuje vėl mėtėsi svetimi sportbačiai.
Vieną vakarą jie vakarieniavo dviese. Mantas tepė sviestą ant duonos, paskui netikėtai pakėlė galvą.
— Mama, kaip gerai, kad dabar gyvename tik mes abu.
Eglė pažvelgė į jį — į ramias akis, į lengvą šypseną, į veidą, kuriame pagaliau nebebuvo įtampos.
— Taip, — tyliai pasakė ji. — Labai gerai.
Ir tada ji suprato: svarbiausią sprendimą gyvenime priėmė ne tą akimirką, kai garsiai ištarė savo sąlygas. Jis gimė tą vakarą, kai ji be žodžių paėmė lėkštę iš sūnaus rankų ir padėjo ją atgal ant stalo.