— Ką? — Rūta net atsisuko, tarsi būtų blogai nugirdusi.
— Nusivilk kailinius, Rūta. Jie mano. Tu dar nieko negavai.
— Prašom, jei jau taip gaila! — Rūta demonstratyviai nusiplėšė kailinius nuo pečių ir sviedė juos ant lovos. Tuoj pat, nė kiek nesigėdydama, palinko prie stalčių, kuriuose Eglė laikė papuošalus. — O čia dabar kas?
Ji ištraukė nedidelę aksomu aptrauktą dėžutę. Viduje gulėjo senovinis auksinis pakabukas su smulkiomis deimantų akutėmis. Tai buvo vienintelis papuošalas, likęs Eglei po mirusios motinos. Rūta atvožė dėžutę, ir jos žvilgsnyje tuoj pat sužibo gobšus, beveik plėšrus blizgesys.
— Oho, koks gražumėlis… Čia tikri akmenukai? Klausyk, gal aš jį pasiimsiu? Na ko tu taip įsikibusi, negi gaila? Juk dabar mes lyg viena šeima. Jonas sakė, kad tu viską suprasi.
— Padėk atgal, — Eglės balsas pasidarė žemesnis, šaltesnis ir kietesnis.
— Baik jau, — Rūta jau segėsi grandinėlę ant kaklo, nė nemanydama klausyti. — Pasakysi Jonui, kad pametei. Arba kad aš paprašiau. Jis man leis, pati žinai. Jis mane myli labiau už visus.
Eglė žengė artyn. Tą akimirką Rūtai pasirodė, kad ji tuoj gaus antausį, todėl net instinktyviai truktelėjo atgal. Tačiau Eglė jos nelietė. Ji tik ištiesė ranką, sugriebė pakabuką ir vienu staigiu judesiu nuplėšė nuo Rūtos kaklo. Plonytė grandinėlė cingtelėjo ir nutrūko. Rūta suriko.
— Tu ką darai, išprotėjusi?! Aš Jonui pasakysiu, kaip tu su manimi elgiesi!
— Pasakok, — tyliai tarė Eglė, sugniaužusi pakabuką delne. — O dabar susirink savo daiktus ir išeik. Jei pamiršai, priminsiu: nuo šiol turi nuosavą butą, apmokėtą iš mano pinigų. Ten ir keliauk.
— Ir išeisiu! — suspiegė Rūta, čiupdama nuo lovos kailinius. — Savo skudurus pasiimsiu, pati sakei, kad galiu imti, ką noriu!
— Imk. Nešiok, kol gali. Kol antstoliai jų neaprašė.
Rūta jau buvo koridoriuje, kai išgirdo paskutinę frazę. Ji trumpam sustingo, bet į žodžius rimtai nepažiūrėjo. Tik paniekinamai prunkštelėjo ir taip trenkė durimis, kad nuo staktos pabiro tinko trupiniai. Eglė liko stovėti miegamajame, žiūrėdama į nutrūkusią grandinėlę. Paskui atsargiai įdėjo pakabuką atgal į dėžutę, padėjo ją į seifą ir grįžo prie nešiojamojo kompiuterio. Jos veidas buvo visiškai ramus. Ji laukė dešimtos valandos.
Tuo metu statybų bendrovės „JonStatyba“ biure, įsikūrusiame ketvirtame verslo centro aukšte, darbas virė kaip įprastą rytą. Vadybininkai skambino klientams, darbų vadovas telefonu aiškino apie vėluojančias medžiagų siuntas, sekretorė nešiojo kavą. Jonas Lekavičius sėdėjo erdviame kabinete su panoraminiais langais ir prabangiai oda dekoruotomis sienomis. Jis jautėsi laimėtojas.
Vakaras, jo manymu, susiklostė tiesiog puikiai: sesuo patenkinta, žmona pastatyta į vietą, jokių scenų ir isterijų. Eglė, kaip visada, tyliai prarijo pažeminimą. Jonas buvo įsitikinęs, kad ji dieną kitą pasėdės surūgusiu veidu, o paskui vėl įjungs savo buhalterinę mašiną ir toliau uždirbinės jam pinigus. Taip būdavo visada. Taip, jo įsitikinimu, turėjo būti ir toliau.
Jis atsilošė kėdėje ir surinko Rūtos numerį.
— Na ką, sesute, kaip naujas grobis?
— Jonai, aš tavo kvaišai vos akių neišdraskiau! — ragelyje pasigirdo įsiutęs Rūtos balsas. — Ji puolė mane dėl kažkokio niekučio. Tu jai pasakyk, kad žinotų savo vietą!
— Nusiramink, Rūta, susitvarkysiu, — tingiai atsakė Jonas. — Vakare užsuksiu. Ji atauš. Ji visada ataušta.
Padėjęs telefoną, jis patenkintas pasirąžė. Lygiai dešimtą buvo suplanuotas pasitarimas su teisininku dėl naujo konkurso. Tačiau devintą penkiasdešimt aštuonios į jo kabineto duris pasibeldė taip, kaip niekada nesibelsdavo nei darbuotojai, nei kurjeriai. Durys atsivėrė nelaukus kvietimo.
Į kabinetą įžengė šeši vyrai civiliais drabužiais. Priekyje ėjęs aukštas pražilęs vyras pilku paltu tyliai parodė tarnybinį pažymėjimą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Už jo nugaros stovėjo du tvirti pareigūnai su kaukėmis ir taktinėmis liemenėmis. Ikiteisminio tyrimo grupė.
— Jonas Lekavičius? — paklausė pražilęs vyras, nors atsakymą, akivaizdu, žinojo iš anksto.
— Taip. Kas čia vyksta? — Jonas mėgino suvaidinti nustebimą, tačiau krūtinėje jau ėmė rangytis lipnus šalčio gniužulas.
— Jūsų įmonėje atliekami procesiniai veiksmai dėl įtariamo itin didelio masto mokesčių vengimo, — ramiai pranešė pareigūnas. — Štai nutartis atlikti kratą ir paimti dokumentus. Prašau visų darbuotojų likti savo darbo vietose, mobilieji telefonai turi būti išjungti.
— Kokie dar mokesčiai?! — Jonas pašoko nuo kėdės. — Jūs gal juokaujate? Aš skambinu advokatui!
— Paskambinsite, — neprarasdamas ramybės atsakė pražilęs pareigūnas. — Kai baigsime. O pradėsime nuo jūsų seifo. Būkite malonus, atidarykite pats. Jei ne, atidarysime mes.
Jonas stovėjo sustingęs ir žiūrėjo, kaip pareigūnai metodiškai verčia jo kabinetą: traukia stalčius, tikrina dokumentų spintas, atjungia serverinę įrangą, krauna sutartis į dėžes, išima kietuosius diskus. Priimamajame sekretorė tyliai kūkčiojo. Vadybininkai žvalgėsi vieni į kitus ir nedrįso ištarti nė žodžio. O Jonas karštligiškai bandė suprasti: kas? Kas galėjo jį pakišti? Konkurentai? Įsižeidęs partneris? Mintis apie Eglę šmėkštelėjo tik akimirką ir tuoj pat buvo atmesta. Jis netikėjo, kad ji pajėgtų tokiam žingsniui. Jo akyse ji buvo kvaila pelė, bijanti net cyptelėti.
— O kur jūsų vyriausioji buhalterė? — paklausė pražilęs pareigūnas, vartydamas seife rastus steigimo dokumentus.
— Ji… susirgo, — išspaudė Jonas.
— Įdomu, — pareigūnas kilstelėjo antakį. — Nes kaip tik iš jos gavome pareiškimą. Su išsamiu visų schemų aprašymu ir pridėtais įrodymais. Ar žinojote, kad jūsų sutuoktinė vedė paralelinę apskaitą?
Tą sekundę Jono galvoje lyg kažkas trakštelėjo. Jis pravėrė burną, ketindamas atsikirsti, tačiau nepajėgė išleisti nė garso. Pražilęs vyras tik vos pastebimai linktelėjo ir tęsė darbą. Krata truko keturias valandas. Kai pareigūnai pagaliau išėjo, išsinešdami tris dėžes dokumentų ir du serverius, Jonas atsisėdo tiesiai ant grindų vidury sujaukto kabineto ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į sieną. Telefonas plyšo nuo skambučių, bet jis nekėlė. Jis žinojo, kad skambina Rūta. Ir dar nesugalvojo, ką jai pasakyti.
Praėjus maždaug valandai, jis vis dėlto surinko sesers numerį. Jo balsas virpėjo nuo pykčio ir baimės.
— Rūta, turime labai rimtų bėdų. Biure buvo krata. Eglė mus pridavė pareigūnams.
— Ką?! — ragelyje suspiegė Rūta. — Kaip tai pridavė? Tu juk sakei, kad viskas pas tave sutvarkyta!
— Buvo sutvarkyta, kol ji sėdėjo tyliai! — Jonas vos valdėsi. — Ji žinojo kiekvieną operaciją, Rūta. Kiekvieną! Ar supranti, kad tavo individuali veikla, per kurią prasukdavome dalį grynųjų, irgi išlįs? Tu dokumentuose įrašyta kaip pinigų gavėja. Tai bendrininkavimas. Tau gresia tas pats, kas ir man.
— Koks dar gresia?! — Rūtos balsas nutrūko nuo panikos. — Tu žadėjai, kad aš niekuo nerizikuoju! Sakei: „Pasirašysi popierius, gausi pinigus, ir viskas.“ Jonai, aš turiu mažą vaiką!
— Aš irgi dabar turiu problemų, Rūta! — suriko jis. — Tavo butą greičiausiai areštuos. Jis nupirktas už pinigus, gautus nusikalstamu būdu.