Tyrėjas jau leido suprasti, kad prašys teismo uždėti areštą visam turtui. Todėl privalai kuo greičiau tą butą parduoti, o pinigus atiduoti man — advokatui.
— Parduoti? — Rūta net užspringo iš pasipiktinimo. — Čia mano butas! Tu pats man jį dovanojai! Aš jau daiktus ten susivežiau! Nieko aš nepardavinėsiu!
— Tu kvaila ar tik apsimeti?! — Jonas pratrūko. — Jei butą areštuos, jo apskritai nebeturėsi. O taip bent dalį pinigų išgelbėsim. Parduok kad ir už pusę kainos, bet tuoj pat. Man reikia geriausio advokato, kitaip abu sėsim. Ir patikėk, sesute, moterų kalėjime tau tikrai nepatiks.
Rūta nebeatsakė — tiesiog nutraukė pokalbį. Jonas išgirdo trumpus, piktus pypsėjimus ir, nebesusivaldęs, sviedė telefoną į sieną. Korpusas trakštelėjo, ekranas užgeso. Kabinete liko spengianti, nejauki tyla. Jis stovėjo vienas, tarp popierių, kuriuos dar neseniai laikė savo gudrumo įrodymu, o dabar jie virto kilpa ant kaklo.
Tą patį vakarą Eglė sėdėjo nedidelėje kavinėje prie krantinės, laikė rankose puodelį žaliosios arbatos ir žiūrėjo į vandenį. Ji jau žinojo, kas dedasi biure. Žinojo, kad tyrėjai apklausia darbuotojus. Žinojo ir tai, jog įmonės sąskaitos užblokuotos. Prieš valandą jai paskambino Antanas ir trumpai, be nereikalingų žodžių, pasakė: „Viskas vyksta taip, kaip reikia. Laikykis. Tu šaunuolė.“ Eglė ir laikėsi. Ji nujautė, kad Jonas anksčiau ar vėliau bandys pasiųsti pas ją žmogų tartis. Ta nuojauta neapgavo.
Į kavinę įžengė pagyvenusi moteris tvarkingu paltu, kruopščiai sušukuotais plaukais ir veidu, kuriame nebeliko nė lašo ankstesnio pasipūtimo. Tai buvo Janina — Eglės anyta, formali įmonės vadovė ir Jono motina. Ji atrodė prastai: po akimis gulė tamsūs ratilai, lūpos virpėjo, pirštai drebėjo taip, kad net rankinės rankena judėjo. Priėjusi prie staliuko, ji nė nepaklausė leidimo — tiesiog atsisėdo priešais Eglę.
— Eglute, — pradėjo ji užkimusiu, beveik maldaujančiu balsu, — aš tavęs prašau… Maldauju. Atsiimk pareiškimą. Pasakyk, kad suklydai. Kad supykai dėl skyrybų ir keršijai. Pasakyk ką nors. Tu juk supranti, kad mane pasodins? Mane, seną moterį. Mano spaudimas, širdis…
— Janina, — Eglė pertraukė ją šaltai ir ramiai, — o jūs supratote, kas vyksta, kai jūsų sūnus už mano pinigus pirko butą jūsų dukrai? Jūs supratote, kad mane apvogė? Kad mane pažemino, išmetė iš namų ir pasakė, jog esu niekas? Dabar atėjote prašyti už save. O kuris iš jūsų bent kartą paprašė atleidimo už tai, ką man padarė?
— Eglute, negalima taip žiauriai… — Janinos akyse sužibo ašaros. — Juk mes šeima.
— Šeima? — Eglė tyliai nusijuokė. — Jūsų dukra ant kaklo nešiojo mano mirusios mamos pakabuką. Jūs man davėte savaitę išsikraustyti iš buto, kurį man paliko tėvai. Jūs pati pasakėte, kad aš jūsų namuose esu svetimkūnis. Na štai — dabar ir turite svetimą žmogų. Pasirinkimas labai paprastas. Arba aš paliudiju, kad visus nurodymus davė Jonas, o jūs buvote tik formali direktorė ir nieko nesupratote — tada atsakomybę prisiims jis. Arba pasakau, kad Jonas buvo suklaidintas, o viską valdėte jūs. Spręskite pati. Laiko turite iki ryto.
Janina pravėrė burną, bet neišspaudė nė garso. Ji žiūrėjo į Eglę išsigandusi, tarsi matytų ne žmogų, o kažką visiškai nepažįstamo. Prieš ją jau nebebuvo ta nuolanki marti, kuri dešimt metų tylėjo, kentė Jono išsišokimus, Rūtos užgaidas ir anytos pašaipas. Eglė pakilo nuo stalo, padėjo pinigus už arbatą ir, jau eidama durų link, stabtelėjo. Atsigręžusi ji pridūrė žemu, bet aiškiu balsu:
— Perduokite Jonui linkėjimus. Ir pasakykite jam: aš dar uždirbsiu. Tik ne jam.
Praėjo mėnuo. Už lango krapnojo smulkus, šaltas lietus, monotoniškai barbendamas į seno medinio namo prie ežero karnizą. Eglė sėdėjo krėsle, ant kelių užsimetusi pledą, ir dar kartą skaitė naujieną nešiojamojo kompiuterio ekrane. Vienas informacinis portalas paskelbė trumpą pranešimą: „Buvęs UAB „Jonstata“ vadovas Jonas Lekavičius teismo pripažintas kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius. Jam skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, ir 50 tūkstančių eurų bauda. Jo motinai, kuri dokumentuose buvo nurodyta kaip formali įmonės vadovė, bausmės vykdymas atidėtas dėl sveikatos būklės. Butas, įsigytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas, konfiskuotas valstybės naudai.“
Eglė atsilošė krėsle ir užmerkė akis. Mintyse viena po kitos prabėgo pastarojo mėnesio scenos: ilgos apklausos, kuriose ji kalbėjo tiksliai, apgalvotai ir be bereikalingų emocijų; akistatos, per kurias Jonas nepajėgė pakelti į ją akių; teismo posėdis, kuriame ji stojo kaip kaltinimo liudytoja. Advokatas, pasamdytas už pinigus, gautus pardavus seną jos automobilį, parengė nepriekaištingą gynybos liniją jai pačiai. Teismas pripažino jos aktyvų bendradarbiavimą, atsižvelgė į nuoširdų prisidėjimą atskleidžiant nusikaltimą ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš teismo salės Eglė išėjo laisva.
Rūta prieš teismą taip ir nestojo. Paskutinę akimirką Eglė pakeitė parodymus ir tyrėjui paaiškino, kad vyro sesuo nežinojo, iš kur atkeliavo pinigai, o veikė tik pagal brolio nurodymus. Rūtos pagailėta — ji atsipirko rašytiniu pasižadėjimu neišvykti ir buto netektimi. Eglė puikiai suprato, ką daro. Kalėjimas būtų atėmęs iš mažo berniuko motiną, o vaikas dėl nieko nebuvo kaltas.
Tačiau gyvenimas be naujo buto, be išlepintos „mylimos sesutės“ statuso ir be brolio piniginės Rūtai tapo bausme, skaudesne už daugelį nuosprendžių. Moteris, pripratusi prie lengvų pinigų, staiga liko viena — su mažu vaiku ant rankų ir su žmogaus, prisidėjusio prie nusikaltimo, reputacija. Ten, kur anksčiau ją lydėjo pavydūs žvilgsniai, dabar sekė kuždesiai.
Deimantais puoštas pakabukas pas Eglę sugrįžo praėjus savaitei po kratos. Jį rado tarp iš Rūtos paimtų daiktų, o nuosavybė buvo patvirtinta pagal seną nuotrauką: joje Eglės mama kabino tą patį papuošalą dukrai per išleistuves. Tyrėjas asmeniškai padavė Eglei mažą aksominę dėžutę. Ji užsidėjo pakabuką ant kaklo ir nuo tos dienos jo nebenusiėmė.
Staiga suskambo telefonas. Numeris ekrane buvo nepažįstamas, bet Eglė beveik iškart suprato, kas skambina. Ji pridėjo aparatą prie ausies ir išgirdo duslų, svetimą Jono balsą.
— Ačiū, kad nepasodinai Rūtos.
— Aš nenorėjau atimti iš vaiko motinos. Priešingai nei tu, — ramiai atsakė Eglė.
Kurį laiką ragelyje tvyrojo tyla. Paskui Jonas ištarė kartėlio pilnu balsu:
— Tu viską sugriovei. Verslą. Šeimą. Mano gyvenimą.
— Tavo gyvenimas sugriuvo tą vakarą, kai nusprendei, kad aš esu tuščia vieta, — pasakė Eglė. — Aš nieko negrioviau. Tiesiog nustojau statyti už tave. Sudie, Jonai. Naują gyvenimą mėgink pradėti nevogdamas.
Ji nutraukė pokalbį ir iškart užblokavo numerį. Už lango vėjas varė per ežero paviršių smulkias bangeles. Eglė pabaigė arbatą, atsistojo iš krėslo ir priėjo prie stalo, ant kurio švietė atverstas nešiojamasis kompiuteris. Ekrane buvo atidaryta Valstybinės mokesčių inspekcijos sistema. Ji ką tik įregistravo naują įmonę — mažą, sąžiningą ir pagaliau savą.
Kol kas darbuotojų sąraše buvo tik vienas vardas — jos pačios. Bet Eglė žinojo: ateis laikas, ir ji priims jaunas merginas, kurioms reikės galimybės atsistoti ant kojų. Ji užaugins verslą, kurio nereikės slėpti juodose lentelėse, kuriame nebus dvigubos buhalterijos, baimės ir melo. Ji šyptelėjo, pirštais palietė ant kaklo gulintį pakabuką ir atidarė naują, švarią banko sąskaitą.
Nuo nulio. Iš naujo. Nuo balto lapo.
Ir šį kartą ji buvo visiškai tikra: tas lapas toks ir liks — baltas.