Ir šįkart Naujieji jai nebebuvo pradžia. Veikiau riba, nuo kurios viskas turėjo būti skaičiuojama iš naujo.
Tomas grįžo sausio penktąją. Ne pirmą, ne antrą, o būtent tada, kai šventinis svaigulys jau būna išsisklaidęs, o vietoj jo galvoje lieka sunkus, lipnus jausmas, kad kažkas nepataisomai pasisuko ne ten.
Duris jis atrakino savo raktu. Tyliai, atsargiai, be įprasto trinktelėjimo. Tarsi iš anksto suprastų: triukšmauti čia nevalia.
— Aš grįžau, — ištarė į tuščią prieškambarį.
— Girdžiu, — iš kambario atsiliepė Eglė. — Nusimauk batus.
Jis įėjo vidun, tvarkingai sustatė avalynę, kaip kadaise darydavo tada, kai dar tikėjo, jog tokios smulkmenos kažką reiškia. Striukę pakabino kruopščiai. Rankose nebuvo jokio maišelio, jokių pavėluotų dovanų.
— Su praėjusiomis šventėmis, — nejaukiai tarstelėjo, kyštelėdamas galvą į kambarį.
— Ir tave, — atsakė ji, nepakildama nuo sofos. — Kaip tavo mama?
— Normaliai, — per greitai išspaudė jis. — Kaimynas padėjo sutvarkyti šildymą. Laikinai.
— Laikinai pas jus viskas, — linktelėjo Eglė. — Sėsk. Jau kad atėjai.
Tomas atsisėdo. Kurį laiką tylėjo, lyg rinktųsi žodžius arba bandytų prisiversti pradėti.
— Egle, — pagaliau prabilo. — Mums reikia pasikalbėti. Be riksmų. Kaip suaugusiems žmonėms.
— Aš tik už, — ji pažvelgė tiesiai į jį. — Man irgi nusibodo kelti balsą. Noriu aiškumo.
— Tu pasikeitei, — pasakė jis. — Anksčiau buvai švelnesnė.
— Ne, — ramiai paprieštaravo ji. — Anksčiau aš tiesiog tylėjau ir kentėjau.
— Tai tas pats.
— Ne, Tomai. Kantrybė yra tada, kai žinai, dėl ko laikaisi. O aš kentėjau tik todėl, kad bijojau konfliktų.
— O dabar jau nebebijai?
— Dabar bijau visai ko kito. Kad dar po penkerių metų atsibusiu ir suprasiu nugyvenusi ne savo gyvenimą.
Jis nusuko akis.
— Mama sakė, kad tu ją išbraukei.
— Aš nieko neišbraukiau, — pavargusiu balsu tarė Eglė. — Aš tik nebenoriu gyventi pagal jos parašytą scenarijų.
— Ji vyresnio amžiaus žmogus.
— Jai šešiasdešimt penkeri. Kai jai reikia, energijos ji turi daugiau negu mudu kartu sudėjus.
— Tu neteisinga.
— Galbūt. Bet bent jau sąžininga.
Tomas staigiai iškvėpė.
— Žinai, ką ji man pasakė sausio pirmąją?
— Galiu numanyti.
— Ji pasakė: „Jei pasirinksi ją, prarasi mane.“
Eglė lėtai kilstelėjo antakius.
— Ir atvažiavai man šito perduoti?
— Ne, — jis papurtė galvą. — Atvažiavau, nes supratau, kad mane stato prieš pasirinkimą. Ir tu, ir ji.
— Aš tavęs prieš jokį pasirinkimą nestačiau, — kietai pasakė Eglė. — Aš tik parodžiau, kur yra mano riba.
— O tai ne pasirinkimas?
— Ne. Tai mano gyvenimo sąlygos.
Tomo veide atsirado kartėlis.
— Tu visada pirmiausia galvoji apie save. O aš? O mama?
— Vadinasi, bent jau aš turiu pasirūpinti, kad nebūčiau paskutinėje vietoje, — tyliai, bet tvirtai atsakė Eglė.