— Tu to nepadarei. Vadinasi, teks man pačiai.
— Šeima laikosi ant nuolaidų!
— Nuolaida būna tada, kai abi pusės kažko atsisako, — Eglė palinko arčiau. — O pas mus atsisakydavau tik aš. Savo laiko. Ramybės. Net savo namų.
— Tu viską perdedi.
— Ne, Tomai. Aš tiesiog pagaliau nustojau mažinti to, kas vyksta, mastą.
Jis pakilo nuo kėdės ir kelis kartus perėjo per kambarį.
— Aš negaliu palikti motinos.
— Aš tavęs to ir neprašau.
— Bet priimti jos nenori.
— Į savo namus — ne.
— Tai mes atsidūrėme akligatvyje?
Eglė ilgai į jį žiūrėjo. Atidžiai, be pykčio, bet ir be vilties, kad jis staiga išgirs tai, ko negirdėjo metų metus. Galiausiai ji linktelėjo.
— Taip. Ir metas tai pripažinti.
— Vadinasi, tu jau viską nusprendei? — paklausė jis tyliau.
— Taip.
— Kada?
— Kažkur tarp tavo žinutės „pasikalbėsime po švenčių“ ir sausio pirmosios, — atvirai pasakė ji. — Tą vakarą, kai sėdėjau viena, girdėjau, kaip kaimynai šaukia „Su Naujaisiais“, ir staiga supratau, kad man ramu. Pirmą kartą per labai ilgą laiką.
— Ramu… be manęs?
— Taip.
Tomas vėl atsisėdo. Pečiai nusviro, tarsi nuo jo būtų nuimtas ne akmuo, o paskutinė laikanti atrama.
— Ir kas dabar?
— Dabar — skyrybos, — Eglės balsas buvo lygus. — Be riksmų. Be turto draskymo. Tiesiog pabaiga.
— O jeigu aš pamėginčiau viską pakeisti?
— Tu jau mėginai, — ji nežymiai papurtė galvą. — Tik ne dėl mūsų. Dėl to, kad visiems būtų patogu. Visiems, išskyrus mane.
— Aš tave myliu.
— Žinau. Bet vien meilės neužtenka, jeigu joje nėra pagarbos.
Jie nutilo. Tyla pasidarė sunkesnė už bet kokius žodžius. Už lango kažkas kasė sniegą nuo kiemo takelio, ir kastuvo brūžavimas per ledą nemaloniai rėžė ausį.
— Aš išsikraustysiu, — pagaliau tarė Tomas. — Šiandien.
— Gerai.
— Net nepaklausi, kur eisiu?
— Tai tavo sprendimas, — atsakė ji. — Kaip ir visa kita.
Jis linktelėjo, atsistojo ir nuėjo į miegamąjį krautis daiktų.
Po keturiasdešimties minučių Tomas stovėjo prieškambaryje su krepšiu rankoje.
— Jeigu kada nors… — pradėjo jis.
— Nereikia, — švelniai, bet tvirtai sustabdė Eglė. — Nepalik tų „jeigu“. Taip lengviau uždaryti duris.
Jis dar kartą pažvelgė į ją, lyg norėtų įsiminti viską iš karto.
— Tu pasidarei kieta.
— Ne. Aš pasidariau sąžininga.
Durys užsivėrė.
Po mėnesio jie išsiskyrė. Greitai, be dramų ir be scenų. Teisėja pavargusiu balsu uždavė įprastus klausimus, išgirdo įprastus atsakymus ir padėjo tašką ten, kur jis jau seniai buvo padėtas jų namuose.
Išėjusi į lauką Eglė giliai įkvėpė šalto oro. Sausis buvo pilkas, bet skaidrus.
Ji ne sugriovė šeimą. Ji tik nustojo būti patogi.
Telefonas kišenėje suvirpėjo. Skambino draugė.
— Na?
— Viskas, — pasakė Eglė. — Aš laisva.
— Tada gyvenk.
Eglė padėjo telefoną, pasuko apsnigta gatve ir pirmą kartą po ilgo laiko pagalvojo ne apie tai, kam ji skolinga, o apie tai, ko nori pati.
Ir tai buvo teisingiausia metų pradžia, kokią tik buvo galima įsivaizduoti.