— Mano mama per savaitę viską čia sustatytų į vietas! — Tomas vis labiau niršo. — Ir vaikus išauklėtų taip, kaip reikia, o ne taip, kaip tu. Tu juos visiškai išlepinai! Mantas dienų dienas tik „universitete guli“, o Greta su tomis savo draugėmis…
— Užteks, — Eglė pakėlė ranką, lyg norėdama sustabdyti nebe žodžius, o visą tą purvo srautą. — Tikrai užteks.
— Nieko neužteks! — jis jau rėkė. — Rytoj eisi į banką! Girdi mane? Arba susikrausi daiktus ir dingsi!
Greta pravėrė savo kambario duris. Tarpduryje pasirodė išbalęs mergaitės veidas, akys blizgėjo nuo ašarų.
— Mama?..
— Viskas gerai, mažute, — Eglė akimirksniu susitvardė, nors viduje viskas virpėjo. — Eik miegoti.
— Nieko čia nėra gerai! — užriaumojo Tomas. — Greta, ateik čia! Tegul ir ji žino, kokią turi motiną. Gobšią, savanaudę…
— Tuoj pat nutilk! — Eglė žengė tarp jo ir durų. — Nedrįsk. Vaikų į tai nekišk.
Greta kūkčiodama uždarė duris. Po kelių sekundžių iš jos kambario garsiai trenkė muzika — mergaitė ją paleido visu garsu, kad tik nebegirdėtų tėvų balsų.
Tomas sunkiai alsavo. Eglė stovėjo priešais jį ir pirmą kartą per daugelį metų pamatė ne kaukę, ne mylinčio vyro vaidmenį, o tikrąjį jo veidą. Prieš ją buvo žmogus, pratęs imti viską, ko užsigeidžia, ir nieko už tai neduoti. Savimyla, manipuliatorius, įsitikinęs, kad aplinkinių gyvenimai turi suktis tik apie jo norus.
— Tuomet paklausyk labai atidžiai, — prabilo ji lėtai, aiškiai tardama kiekvieną žodį. — Į jokį banką aš neisiu. Jokios paskolos neimsiu. Ir tavo mamai automobilio nepirksiu.
— Tada mes skiriamės! — Tomo akyse sužibo piktas pasitenkinimas. — Ir tau neliks nieko!
— Pažiūrėsim, — tyliai atsakė Eglė.
Ji nuėjo į miegamąjį, iš spintos ištraukė kelioninį krepšį ir ėmė dėti daiktus.
— Ką tu darai? — Tomas nusekė iš paskos.
— Tai, ką seniai turėjau padaryti. Išeinu. Kelioms dienoms. Man reikia pagalvoti.
— Egle! — jo balse netikėtai atsirado kažkas naujo. Sumišimas? Baimė? — Tu rimtai?
— Visiškai rimtai.
— Kur tu eisi? Tu juk nieko neturi!
Eglė užtraukė krepšio užtrauktuką. Jis buvo teisus — kur ji eis? Tėvai jau seniai mirę, artimų draugių beveik nelikę, nes visus tuos metus jos gyvenimą suvalgė darbas, namai, vaikai ir amžinas bėgimas. Bet tą akimirką tai nebeturėjo reikšmės.
— Rasiu kur apsistoti. Kad ir viešbutyje.
— Už ką? — pašaipiai nusijuokė Tomas. — Už savo grašius?
— Už savo pinigus, — ji paėmė telefoną ir krepšį. — Už tuos, kuriuos uždirbau sąžiningai.
Prie durų ji dar atsisuko.
— Ir dar vienas dalykas, Tomai. Butas nėra vien tavo. Septyniolika metų paskolą mokėjau lygiai taip pat kaip tu. Turiu visų pavedimų išrašus. Todėl net nebandyk manęs gąsdinti. O vaikų tu iš manęs neatimsi — nuo ryto iki vakaro sėdi darbe. Kas jais rūpinsis? Tavo mama?
Ji išėjo. Laiptinė, lauko durys, gatvė. Naktinis miesto oras pasitiko ją vėsa ir tyla. Eglė sustojo prie namo, giliai įkvėpė.
Pirmą kartą po daugybės metų jai buvo tikrai baisu. Tačiau kartu ji pajuto ir palengvėjimą. Lyg nuo pečių būtų nusimetusi sunkų akmenų maišą, kurį nešė taip ilgai, kad jau buvo pamiršusi jo svorį.
Skyrybų procesas užsitęsė tris mėnesius. Tomas mėgino prisiteisti butą sau, aiškindamas, esą didžiąją dalį paskolos mokėjo jis. Į teismą atsivedė ir motiną kaip liudytoją. Ši verkšleno, dievagojosi, kad Eglė niekada iš tikrųjų nedirbo, tik sėdėjo namuose ir švaistė vyro uždirbtus pinigus.
Tačiau Eglės advokatė — vyresnio amžiaus moteris su plieniniu žvilgsniu ir charakteriu, kurio nepalaužtum nė grasinimais — ramiai padėjo prieš teisėją storą bylų segtuvą. Jame buvo septyniolikos metų banko išrašai. Kiekvienas paskolos mokėjimas: pusė iš vieno, pusė iš kito. Komunalinių mokesčių kvitai — visi apmokėti Eglės. Vaikų drabužiai, maistas, vaistai, būreliai — visur jos kortelės pėdsakai. Net tas nelemtas trijų šimtų eurų kostiumas, kuriuo Tomas taip puikavosi darbe, buvo pirktas iš jos sąskaitos.
— Gerbiamas teisme, — advokatė kalbėjo santūriai, bet kiekvienas jos žodis skambėjo tvirtai, — prieš jus stovi ne vyro išlaikoma namų šeimininkė. Prieš jus — moteris, kuri šeimą išlaikė lygiomis dalimis su sutuoktiniu, augino vaikus ir ilgus metus gyveno nuolatinio psichologinio spaudimo sąlygomis. Dokumentai aiškiai rodo: ji turi visišką teisę į pusę kartu įgyto turto.
Teisėjas, pagyvenęs vyras žilais antakiais, ilgai vartė pateiktus dokumentus. Galiausiai pakėlė akis virš akinių ir pažvelgė į Tomą.
— Ar turite pagrįstų prieštaravimų? Tokių, kuriuos galėtumėte patvirtinti dokumentais?
Tomas tylėjo. Šalia sėdėjusi jo motina suspaudė lūpas į ploną, piktą liniją.
Sprendimas buvo aiškus: butas priklauso abiem lygiomis dalimis, todėl Tomas privalo išmokėti Eglei jos dalį arba būstas turės būti parduotas.