Tarsi kas būtų atėmęs iš jos žadą. Toks anytos įžūlumas pranoko viską, ką Eglė iki tol buvo patyrusi.
— Į jūsų vasarnamį aš nevažiuosiu, — tvirtai ištarė ji.
— Kaip tai nevažiuosi? — Ona nepatenkinta suraukė kaktą. — Aš juk jau viską sudėliojau.
— Tada dėliokite be manęs, — nukirto Eglė. — Aš turiu darbą.
— Darbas, darbas… — paniekinamai mostelėjo ranka anyta. — Jauna žmona pirmiausia privalo rūpintis šeima.
Eglė pakilo nuo sofos. Kantrybės likučiai galutinai išseko. Metai tyliai kęstų pažeminimų, nuolatinių pamokslų ir kišimosi į jos gyvenimą pagaliau perpildė taurę.
— Ona, — prabilo ji lėtai, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. — Prašau išeiti iš mano buto.
— Ką tu pasakei? — anyta net atsilošė iš nuostabos.
— Išeikite, — pakartojo Eglė, žengdama prie durų. — Dabar pat.
Ona sunkiai pakilo. Jos akyse žybtelėjo pyktis.
— Tu dar pasigailėsi, — pro sukąstus dantis iškošė ji ir patraukė prie išėjimo.
Užvėrusi duris, Eglė liko stovėti atsirėmusi į jas nugara. Pirštai virpėjo nuo įtampos, širdis daužėsi krūtinėje. Tačiau pirmą kartą per labai ilgą laiką ji apgynė bent mažą savo gyvenimo kampą.
Jonas grįžo vėlai. Akivaizdu, kad motina jau buvo spėjusi jam pateikti savą istorijos versiją. Į butą jis įsiveržė įsiutęs.
— Kaip tu drįsai išvaryti mano mamą?! — sušuko jis.
— Ji peržengė visas ribas, — ramiai atsakė Eglė.
— Mama tik norėjo pagalbos!
— Tavo mama norėjo paversti mane tarnaite.
Tą vakarą Jonas pirmą kartą atvirai stojo prieš žmoną. Jo žodžiai buvo šalti, negailestingi, kertantys be jokios užuojautos. Ir tada Eglė iki galo suprato: šioje kovoje ji viena prieš juos abu.
Po savaitės, grįžusi iš darbo, ji sustojo prieškambaryje. Iš kambario sklido šviesa, o viduje girdėjosi žingsniai ir kažkoks šiurenimas.
Prie spintos stovėjo Ona ir ramiausiai kabino savo drabužius. Kampe pastatytas lagaminas aiškiai rodė, kad tai ne trumpas apsilankymas.
— Kas čia vyksta? — paklausė Eglė.
— Aš apsigyvensiu pas jus, — nė kiek nesutrikusi atsakė anyta. — Jonas sutiko.
Eglė akimirksniu suprato: tai kerštas. Už atsisakymą, už tai, kad išdrįso ją išprašyti, už tą mažą pergalę. Onos įžūlumui, regis, nebuvo jokių ribų.
— Ona, tuoj pat nešdinkitės iš mano buto.
Anyta net neatsisuko. Ji toliau kabino palaidines ant pakabų, lėtai, pabrėžtinai, tarsi tyčia mėgaudamasi kiekvienu judesiu.
— Dabar tai ir mano namai, — ramiai tarė ji. — Jonas man leido.
Eglei tvinktelėjo smilkiniuose. Ji suspaudė kumščius, stengdamasi neprarasti savitvardos. Ši moteris metų metus nuodijo jos kasdienybę, o dabar atėjo galutinai užimti jos erdvės.
— Jūs neturite teisės čia gyventi! — neišlaikiusi sušuko Eglė. — Šis butas priklauso man!
— Nuo šiol jis bendras, — atkirto Ona, pagaliau pasisukdama į ją. — Šeima privalo pasirūpinti vyresniaisiais.
Ji kalbėjo tokiu tonu, lyg aiškintų paprasčiausią pamoką nesusivokiančiam vaikui. Kiekvienas žodis buvo persunktas pasipūtimo ir paniekos.
Tą pačią akimirką garsiai trinktelėjo durys, ir į butą įėjo Jonas.