Jis žengė kelis žingsnius į vidų ir sustojo kaip įbestas, pamatęs abiejų moterų veidus. Ore tvyrojo tokia įtampa, kad atrodė, jog pakaktų vieno neatsargaus žodžio, ir viskas sprogs.
— Kas čia vyksta? — atsargiai paklausė jis, žvilgsniu blaškydamasis nuo žmonos prie motinos.
— Tavo žmona mane veja lauk, — tuoj pat gailiai prabilo Ona, akimirksniu pakeitusi toną. — Nenori pasirūpinti ligota sena moterimi.
Eglė net sustingo. Ji negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Vos prieš kelias minutes ši moteris elgėsi kaip namų šeimininkė, o dabar jau vaidino bejėgę, nuskriaustą auką.
— Jonai, ji atsikraustė čia be mano sutikimo! — neištvėrusi sušuko Eglė.
— Mama serga, — atsakė jis, vengdamas žiūrėti žmonai į akis. — Jai reikia pagalbos.
— Serga? — Eglė peržvelgė Oną nuo galvos iki kojų. Toji ką tik vikriai lankstė atsineštus drabužius ir nė iš tolo neatrodė paliegusi. — Man ji atrodo visiškai sveika.
— Mamai negerai su širdimi, — užsispyręs tarė Jonas. — Gydytojas patarė, kad ji neliktų viena.
Tą akimirką Eglė suprato: jis meluoja. Ona niekada nesiskundė širdimi. Priešingai — ne kartą gyrėsi esanti tvirta kaip ąžuolas ir dar galinti visiems parodyti, kaip reikia gyventi.
— Gana šitų pasakų! — pratrūko Eglė. — Jai nieko nėra!
— Egle, nusiramink, — mėgino ją raminti vyras. — Tu per daug griežta.
— Griežta? — ji staigiai atsisuko į jį. — Tai aš čia griežta?
Paskutinės kantrybės kruopelytės išsisklaidė. Eglė pagaliau iki galo suvokė, kas vyksta. Jonas jau seniai buvo pasirinkęs pusę, tik dabar nebesivargino to slėpti. Jis stovėjo ne šalia jos, o šalia savo motinos.
— Jonai, man gana, — ištarė ji žemu, kietu balsu. — Rinkis. Arba tavo mama išeina, arba jūs išeinate abu.
Kambarys nutilo. Ona sustingo su drabužiu rankose, lyg būtų gavusi antausį. Jonas žiūrėjo į žmoną taip, tarsi pirmą kartą ją matytų.
— Tu negali iš manęs to reikalauti, — vos girdimai ištarė jis.
— Galiu, — Eglė nė nemirktelėjo. — Tai mano namai. Tad rinkis: tavo motina ar tavo žmona.
Jonas nuleido galvą. Tyla nusidriekė ilgai, sunkiai, beveik nepakeliamai. Atrodė, kad prabėgo ne kelios sekundės, o visa amžinybė. Galiausiai jis pakėlė akis ir pažvelgė į Oną.
— Mama, susidėk daiktus, — tyliai pasakė.
Ona pasipiktinusi sušnypštė, tarsi negalėtų patikėti, kad sūnus išdrįso taip pasielgti. Eglė pajuto, kaip krūtinėje trumpam atslūgsta spaudimas. Ji jau buvo beįkvepianti lengviau, kai Jonas pridūrė:
— Aš irgi išeinu. Negaliu palikti mamos vienos.
Tie žodžiai nuskambėjo kaip galutinis nuosprendis. Eglė suprato: sprendimas priimtas. Ir jis ne jos naudai.
Po valandos bute liko tik tyla. Eglė stovėjo svetainės viduryje ir žiūrėjo į sujauktą erdvę. Daiktai buvo išmėtyti, baldai pastumti, viskas atrodė svetima, tarsi per jos namus būtų praėjęs svetimų žmonių chaosas.
Ašaros pačios nuriedėjo skruostais. Ne iš liūdesio. Labiau iš sukrėtimo. Ji vis dar negalėjo suvokti, kaip žmonės gali būti tokie savanaudiški, įžūlūs ir nedėkingi.
Po kurio laiko Eglė priėjo prie sofos ir lėtai ją pastūmė atgal į seną vietą. Tada pataisė fotelį. Vėliau grąžino prie lango stovėjusį staliuką.
Pamažu kambarys vėl ėmė panašėti į save. Kartu su tvarka sugrįžo ir ramybė. Butas vėl tapo namais. Jos namais. Tik jos.
Eglė atsisėdo į mėgstamą fotelį ir apsidairė. Viskas stovėjo ten, kur turėjo stovėti. Kiekvienas daiktas vėl buvo savo vietoje. Tyla nebeslėgė — ji gydė.
Namai vėl priklausė jai.