Ji pati nutraukė pokalbį. Ne trenkė ragelį, ne demonstratyviai užbaigė — tiesiog palietė atmetimo mygtuką.
Tą vakarą Tomas su ja nekalbėjo. Įsitaisė svetainėje, vartė kažką telefone ir taip atkakliai apsimetinėjo jos nematantis, kad tai atrodė beveik vaikiška. Vėliau nuėjo į miegamąjį, atsigulė ir nusisuko į sieną.
Eglė nurinko stalą, užgesino virtuvėje šviesą ir dar kurį laiką pastovėjo prie lango. Apačioje kiemas jau skendėjo tamsoje. Tik žibintas, linguojantis nuo vėjo, mėtė ant asfalto suplėšytas oranžines dėmes.
Ji galvojo apie Rasą — apie tai, kaip ši stovėjo su maišu rankose ir buvo visiškai įsitikinusi, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Apie Janiną, kuri balsus keitė taip lengvai, lyg pavaras automobilyje. Apie Tomą, kuris vakar koridoriuje tylėjo, kol jo sesuo skelbė savo teises į jų namus.
Nė vienas jų jos nepaklausė. Nė karto. Apie nieką.
Eglė atsidarė nešiojamąjį kompiuterį, susirado nekilnojamojo turto nuomos skelbimus ir ilgai žiūrėjo į butų korteles. Vieno kambario butai, studijos, nuoma. Rajonai, apie kuriuos anksčiau beveik nesvarstė.
Skaičiai buvo visai realūs.
Keista, bet būtent tai ją ir nustebino — viskas pasirodė esą labai apčiuopiama. Ne svajonė, ne įsižeidimas, ne baimė. Tiesiog sumos, adresai, pasirinkimai.
Ji uždarė kompiuterį. Ne todėl, kad persigalvojo. Tiesiog skubėti nebuvo jokios prasmės.
Laukti ji mokėjo. Skaičiuoti — taip pat.
Rytas prasidėjo durų skambučiu.
Eglė dar nebuvo spėjusi pabaigti kavos. Stovėjo prie lango su puodeliu rankoje ir žiūrėjo, kaip kieme kiemsargis į krūvą grėbia šlapius lapus — lėtai, vienodu ritmu, be jokios skubos. Vėjas juos vėl išblaškydavo, o jis vėl traukdavo grėblį per asfaltą. Tame judesyje buvo kažkas beveik raminančio.
Skambutis nuaidėjo aštriai, nekantriai.
Ji pastatė puodelį ir nuėjo atidaryti.
Už durų stovėjo visi trys. Janina — su savo smėliniu paltu, kurį vilkdavosi tik ypatingomis progomis. Rasa — su vaikais: berniukas spaudė kuprinę, mergaitė glaudėsi prie motinos šono. O kiek atokiau, su žmogaus, vedamo į nuosprendžio vykdymą, veido išraiška, stovėjo Tomas. Vadinasi, jis jau žinojo. Jau buvo susitaręs. Jau įleido juos į laiptinę.
— Atėjome pasikalbėti, — tarė Janina tokiu tonu, kuris iš anksto atmetė bet kokį „ne“. — Šeimoje reikia viską išsiaiškinti.
Eglė peržvelgė visą tą delegaciją. Pažvelgė į Tomą — šis tuoj pat nusuko akis. Į Rasą — ta laikėsi karingai, bet žvilgsnyje virpėjo nervingas laukimas. Į vaikus — jie čia apskritai niekuo dėti, tiesiog buvo atsivežti kaip gyvas argumentas.
— Prašom, — pasakė Eglė ir pasitraukė nuo durų.
Jie susėdo svetainėje. Janina įsitaisė fotelyje tiesia nugara, lyg posėdžio pirmininkė. Rasa atsisėdo ant sofos, vaikai prisiglaudė šalia. Tomas liko prie sienos — visa jo laikysena skelbė: aš čia tik šiaip, manęs tai neliečia.
Eglė atsisėdo priešais. Ramiai. Rankas pasidėjo ant kelių.
Janina pradėjo iš toli. Kalbėjo apie šeimos vertybes, apie laikus, kai žmonės gyvendavo kartu ir nesiskųsdavo, apie kažkokią tetą Oną, kuri dviejuose kambariuose užaugino penkis vaikus. Eglė klausėsi ir nepertraukinėjo.
Galiausiai Janina priėjo prie esmės.
— Rasa neturi kur eiti. Tu pati matai — vaikai, ji viena. Mes juk neprašome stebuklų. Tik laikinai, kol atsistos ant kojų.
— Laikinai — tai kiek? — paklausė Eglė.
Janina akimirką sutriko.
— Na… gal metus. Gal truputį ilgiau.
— Metus, — pakartojo Eglė. Be jokios intonacijos. Tik pakartojo.
— Egle, — įsiterpė Rasa, ir jos balsas jau buvo kitoks: ne toks puolantis kaip vakar, veikiau beveik įskaudintas. — Tu bent į vaikus pažiūrėk. Jiems reikia normalios aplinkos. Mokykla netoli, viskas patogu. Aš susirasiu darbą, tikrai. Tiesiog dabar…
— Rasa, — tyliai ją sustabdė Eglė, — vakar pasakei, kad aš privalau išlaikyti tavo vaikus. Prisimeni?
Rasos skruostas nervingai trūktelėjo.
— Na, pasikarščiavau.
— Ne, — ramiai atsakė Eglė. — Tu būtent tai ir turėjai omenyje. Ir tavo mama tą patį turi omenyje. Ir Tomas, kuris jus čia atsivedė manęs nepaklausęs, — taip pat.
Tomas prie sienos kažką sumurmėjo. Kad jis tik norėjo geriau. Kad šeima turi padėti. Kad Eglė per daug…
— Tomai, — ji atsisuko į jį, — ar tu žinai, kad dvi vakarienes žiūrėjau nuomojamus butus?
Kambarys nutilo. Ne šiaip pritilo — iš tiesų sustingo. Tik vaikai muistėsi ant sofos, nesuprasdami, kas vyksta.
Janina primerkė akis.
— Ką reiškia — butus?
— Išsinuomoti, — paprastai paaiškino Eglė. — Aš dirbu. Pinigų turiu. Butų mieste irgi yra.
Šito jie nesitikėjo. Visi ankstesni dalykai — pakeista spyna, užrakintos durys, pokalbis telefonu — jiems atrodė tik užsispyrimas, kaprizas, kurį galima pralaukti arba prispausti. Bet čia jau buvo visai kas kita.
Janinos veidas pasikeitė. Rasa nutilo. Tomas atsiplėšė nuo sienos.
— Tu ką, nori išeiti? — paklausė jis. Balsas skambėjo keistai: nei piktai, nei įžeistai, o pasimetusiai. Tikrai pasimetusiai, tarsi tik dabar jam kažkas būtų pagaliau nušvitę.
— Aš noriu gyventi normaliai, — atsakė Eglė. — Be to, kad kažkas ateitų ir paskelbtų man mano pareigas. Be to, kad būčiau pastatoma prieš faktą. Be giminaičių svitos, kuriai aš nieko neprivalau.