Janina giliai įkvėpė — Eglė aiškiai matė, kaip pakilo jos pečiai. Dar akimirka, ir būtų pasipylusi kalba apie nedėkingumą, apie tai, koks Tomas geras, rūpestingas ir kaip ji pati nieko nesuprantanti.
— Janina, — tyliai, bet tvirtai ištarė Eglė, — prašau jūsų, nereikia. Aš jau apsisprendžiau.
Jie išėjo maždaug po dvidešimties minučių. Janina — su įžeisto orumo išraiška, lyg iš namų būtų išvaryta ne dėl savo elgesio, o be jokios priežasties. Rasa tylėjo, skruostai buvo išmušti raudonomis dėmėmis, vaikus ji vedėsi už rankų. Tomas dar stabtelėjo prieškambaryje, ir Eglė akimirką pamanė, kad dabar jis pasakys ką nors tikrai svarbaus. Gal bent vieną sakinį, kuris pakeistų bent mažą dalį viso to, kas ką tik įvyko.
Bet jis tik sumurmėjo:
— Tu labai žiauri.
Ir išėjo.
Eglė uždarė duris. Atsirėmė į jas nugara ir kurį laiką taip stovėjo. Klausėsi, kaip laiptinėje tolsta žingsniai, kaip apačioje dusliai trinkteli lauko durys.
Žiauri.
Ji mintyse vartė šį žodį iš vienos pusės į kitą. Trejus metus ji nusileisdavo — nutylėdavo tada, kai norėdavosi kalbėti, šypsodavosi, kai iš tikrųjų norėjo apsisukti ir išeiti, kentė, nors už tos kantrybės jau seniai nieko nebuvo likę. Ir visa tai buvo vadinama gera žmona, supratingumu, lankstumu, šeimos saugojimu. O dabar, kai ji paprasčiausiai pasakė „ne“, staiga tapo žiauri.
Tokia logika buvo taip kreivai sulipdyta, kad Eglė vos nesusijuokė. Ne iš linksmumo. Greičiau iš kartaus, apstulbusio nesupratimo.
Po savaitės ji išsinuomojo butą. Nedidelį, trečiame aukšte, su langu į ramų kiemą ir senais medžiais kitapus stiklo. Daiktus persivežė per du kartus. Aušra padėjo nešti dėžes, paskui jos sėdėjo tiesiai ant grindų tarp dar neiškrautų krepšių, gėrė arbatą ir kalbėjosi apie visai pašalinius dalykus. Tada Eglė staiga suprato, kad pirmą kartą per ilgą laiką negaudo pašnekovės intonacijų ir nebesveria kiekvieno savo žodžio. Ji tiesiog kalba. Taip, kaip nori.
Tomas paskambino trečią dieną. Vėliau dar kartą. Penktą dieną parašė žinutę, kad mama labai išgyvena.
Eglė atrašė: malonu girdėti.
Vėliau, per bendrus pažįstamus, ji sužinojo, kad Rasa vis dėlto rado sprendimą — susitvarkė kompensaciją, užsiregistravo socialinio būsto eilėje. Pasirodo, tokia galimybė buvo nuo pat pradžių. Tiesiog niekas jos neieškojo. Kam vargti, jeigu yra marti, ant kurios galima užkrauti viską?
Janina neskambino. Ir tas tylėjimas pasakė daugiau negu bet kokia kalba.
Spalį Eglė per pietų pertrauką ėjo gatve be aiškaus tikslo. Tiesiog vaikščiojo, kvėpavo vėsiu oru ir niekur neskubėjo. Prie mažos parduotuvėlės, kurioje prekiavo spynomis ir durų furnitūra, ji sustojo. Vitrinoje gulėjo paprasta blizganti spyna, o šalia jos — du raktai ant mažo žiedelio.
Ji žiūrėjo į tą spyną ir galvojo, kad keisčiausia visoje šioje istorijoje buvo ne tai, jog ji išėjo. Ir net ne tai, kad pakeitė spynas. Keisčiausia buvo tai, kiek ilgai ji sau neleido net pagalvoti apie tokią galimybę. Tarsi neturėtų teisės. Tarsi teisę į savo ramybę reikėtų kažkaip užsitarnauti.
O ji juk buvo jos. Nuo pirmos dienos.
Netoliese esančiame kioske Eglė nusipirko kavos, išėjo atgal į gatvę. Rudens oras buvo aštrus ir šaltas, po kojomis šiugždėjo lapai, aplink viskas atrodė visiškai įprasta. Ir kažkodėl būtent tas paprastumas dabar atrodė ypatingas.
Paprastas gyvenimas. Jos gyvenimas.
Ne kieno nors kito.
Praėjo pusmetis.
Eglė pati nepastebėjo, kada tai nutiko — tiesiog vieną dieną suprato, kad nebeksaičiuoja dienų. Anksčiau skaičiuodavo nuolat: kiek liko iki savaitgalio, kiek iki atostogų, kiek dar reikės ištverti. Dabar to nebeliko. Dienos ėjo sava vaga, ir tame buvo kažkokio naujo, dar neįprasto lengvumo.
Butas trečiame aukšte pamažu tapo namais. Be skubos, be didelių sprendimų, tiesiog po truputį. Iš pradžių atsirado užuolaidos — jas ji rinkosi pati, ilgai ir su malonumu, be jokio balso už nugaros, aiškinančio, kas praktiškiau ar gražiau. Paskui prie lovos atsirado lentyna knygoms, prie sofos — kilimėlis, ant palangės — keli vazonai su pelargonijomis. Smulkmenos. Bet kiekviena jų priklausė jai.
Rytais ji gerdavo kavą prie lango ir žiūrėdavo į kiemą. Ten augo du seni klevai. Pavasarį jie taip staiga ir taip ryškiai sužaliavo, kad vieną rytą Eglė sustingo su puodeliu rankoje ir ilgai tiesiog stovėjo. Apie nieką negalvojo. Tik žiūrėjo.
Ir tai irgi buvo nauja.
Vasario mėnesį Tomas pateikė prašymą skirtis. Eglė dokumentus pasirašė be nereikalingų aiškinimųsi. Jie susitiko pas notarą — trumpai, dalykiškai, be dramų. Tomas atrodė pavargęs ir kažkodėl mažesnis, negu ji jį prisiminė. Lyg be nuolatinio motinos pritarimo būtų šiek tiek subliūškęs.
Eglė nejautė pikto džiaugsmo. Tik pastebėjo tai — ir paleido.
Janina taip ir nepaskambino. Rasa taip pat. Kažkur pačiame sąmonės pakraštyje Eglė vis dar laukė paskutinio pokalbio, paaiškinimų, gal net atsiprašymo. Tačiau nieko neįvyko. Tik tyla. Ir ilgainiui paaiškėjo, kad tai buvo pats aiškiausias atsakymas iš visų įmanomų.
Gegužę Eglė užsirašė į mokesčių teisės kursus. Seniai norėjo, tik vis atidėliodavo. Penktadieniais po paskaitų jos su Aušra eidavo į netoliese esančią nedidelę kavinę, užsisakydavo ką nors be jokios progos ir kalbėdavosi apie viską iš eilės. Apie darbą, knygas, vasaros planus, vietas, kur būtų gera nuvažiuoti.
Kartą Aušra paklausė:
— Tu nesigaili?
Eglė neskubėdama pagalvojo. Sąžiningai.
— Ne, — atsakė ji. — Visai ne.
Ir tai buvo tiesa. Ne drąsi, ne karti, ne demonstratyvi. Tiesiog tiesa — lengva ir lygi kaip pavasario diena už lango.