Nuo to tono Tomas sustingo, tarsi būtų gavęs smūgį per nugarą, ir vėl susmuko ant kėdės, taip ir nespėjęs iki galo atsitiesti.
Eglė dar kartą pažvelgė į telefoną, pirštu nubraukė viršutinį meniu ir paspaudė transliavimo piktogramą.
Ant sienos kabantis didžiulis išmanusis televizorius trumpai mirktelėjo. Žalias futbolo aikštės vaizdas dingo, o septyniasdešimt penkių colių ekrane atsirado tai, kas buvo Eglės telefone.
— Kas čia per cirkai? — įtariai prisimerkė Jolanta.
— Jūs norėjote ataskaitos, — Eglė ramiai atsidarė banko programėlę. — Prašom. Žiūrėkite į sveikatą. Juk šiandien pas mus nuoširdumo vakaras ir šeimos finansų revizija.
Ekrane išryškėjo jos asmeninės banko paskyros pradinis puslapis. Eglė perėjo į mokėjimų istoriją. Tokiu dydžiu skaičiai atrodė net nejaukiai aiškūs.
Dėdė Vytautas nejučia palinko į priekį. Teta Rasa prisidengė delnu burną.
— Štai, Jolanta, žiūrėkite atidžiai, — Eglė bakstelėjo į telefono ekraną, o kiekvienas jos judesys atsikartojo televizoriuje. — Kiekvieno mėnesio dvidešimt penkta diena. Matote šitą pasikartojantį mokėjimą? Čia paskolos įmoka už butą. Beveik penki šimtai eurų kas mėnesį.
— Na ir kas? — anyta akimirką sutriko, nors vis dar mėgino laikytis puolamo tono. — Tomas tau perveda, o tu tik apmoki. Gudriai įsitaisiusi, namų finansų skirstytoja!
— Tikrai? — Eglės lūpose pasirodė trumpa, be džiaugsmo šypsena. — Tuomet patikrinkime. Atidarome Tomo pervedimus į mano kortelę.
Ji į paieškos laukelį įvedė vyro vardą.
Vaizdas ekrane pasikeitė. Per pastarąjį mėnesį iš Tomo buvo gauti trys pervedimai. Sumos — juokingai mažos. Prie paskirties buvo įrašyta: „duonai“, „už internetą“ ir „pridėk katino maistui“.
Jolanta pravėrė burną, bet žodžių iškart nerado. Gintarinė segė ant jos krūtinės liovėsi kilnojusis įniršusio kvėpavimo ritmu.
— Kas čia dabar? — sutrikusiu žvilgsniu ji atsigręžė į sūnų. — Tomai? O kur pinigai už butą?
Tomas įsmuko į kėdę dar giliau, nuleido akis ir ėmė įnirtingai badyti šakute bulves lėkštėje.
— Mama, ten viskas ne taip paprasta… — vos išspaudė jis. — Darbe premijas apkarpė. Planų neįvykdom. Skyriuje krizė.
— Prieš dvejus metus apkarpė? — lediniu balsu pasitikslino Eglė. — Nes lygiai dvejus metus už butą iš tavęs negavau nė cento.
Ji vėl grįžo prie bendros išlaidų istorijos.
— O čia, Jolanta, komunaliniai mokesčiai. Irgi ne keli eurai. Taip pat iš mano kortelės. Štai čia — maistas prekybos centre. Kiekvieną savaitgalį čekis su visai solidžia suma. Didžioji dalis mano, nuotolinės buhalterės, atlyginimo išeina būtent tam: kad mūsų šeima turėtų stogą virš galvos, šilumą, internetą ir pilną šaldytuvą. O tuos savo batus nusipirkau iš pinigų, kuriuos uždirbau naktimis tvarkydama ataskaitas.
Teta Rasa garsiai iškvėpė.