— Palauk, — anyta kelis kartus sutankino mirksėjimą, lyg bandydama susidėlioti galvoje tai, ką ką tik pamatė. — Tai iš ko tada Tomas gyvena? Kur dingsta jo alga, jeigu jis į namus beveik nieko neatneša?
Eglė užrakino telefoną. Televizoriaus ekranas užgeso, ir virtuvę vėl apgaubė prietema.
— Šito jau klauskite jo paties, — ramiai tarė ji, akimis permesdama visus prie stalo. — Paklauskite, kiek kainavo originalūs lengvojo lydinio ratlankiai jo automobiliui. Pasidomėkite tais naujais išmaniaisiais laikrodžiais, kuriuos nusipirko prieš savaitę. Dar galite paklausti apie žvejybai skirtą echolotą, gulintį sandėliuke. Ir apie penktadieninius pasisėdėjimus bare su draugais.
Dėdė Vytautas atsargiai pastūmė nuo savęs lėkštę. Marinuoti grybai jam staiga pasidarė visai nebeįdomūs.
— Tomai, — tyliai prabilo jis. — O už šitą milžinišką televizorių kas mokėjo? Tu juk sakei, kad pats nusipirkai. Dar gyreisi, kad iškart grynais atsiskaitei.
Tomas trūktelėjo petimi ir nusuko akis į langą.
— Išsimokėjimo sutartis sudaryta mano vardu, — vietoj jo atsakė Eglė. — Įmoka nuskaičiuojama kiekvieną mėnesį. Ir, žinoma, iš mano kortelės.
Virtuvėje pakibo sunkus, tirštas tylėjimas. Tik kažkur už sienos, kaimynų bute, dusliai kaukšėjo plaktukas.
— Rasa, mums turbūt jau metas, — sunkiai pakildamas nuo kėdės tarė dėdė Vytautas.
Teta Rasa greitai linktelėjo ir ėmė skubiai ieškoti savo rankinės. Svečiai vienas po kito kilo nuo stalo, stengdamiesi nežiūrėti Tomui į akis.
Jolanta liko sėdėti lyg sustingusi. Iš jos dingo įprastas kategoriškumas, tas valdingas tonas, kuriuo ji mėgdavo visus pamokyti. Prie stalo sėdėjo nebe griežta anyta, o sutrikusi pagyvenusi moteris.
— Tomai, — ji sunkiai nurijo seiles. — Tai tiesa? Tu gyveni žmonos sąskaita?
Tomas pašoko taip staigiai, kad vos nenuvertė salotinės.
— Niekas čia niekieno sąskaita negyvena! Mes šeima, pas mus bendri pinigai! Aš irgi prisidedu! Benziną perku, kad galėčiau mus į sodą vežti, pas tave, mama! Mašinos tepalus keičiu!
— Bendras biudžetas yra tada, kai abu į jį įdeda savo dalį, — šaltai nukirto Eglė. — O kai vienas apmoka būstą, maistą, sąskaitas ir visą buitį, o kitas savo uždarbį leidžia tik žaisliukams bei pramogoms, tai vadinama visai kitaip. Ir šiuo atveju, Jolanta, rėmėja esu aš.
Anyta atsistojo. Ji nepažvelgė nei į marčią, nei į sūnų.
— Aš einu, — trumpai pasakė ir pasiėmė savo lakuotą rankinę.
Eglė nieko nelydėjo iki durų. Ji tik surinko nešvarias lėkštes ir sudėjo jas į kriauklę.
Po poros savaičių Tomas išsikraustė. Savo daiktus pas motiną jis vežė keliais kartais, nepamiršdamas pasiimti ir išmaniojo laikrodžio, ir echoloto. Eglė nekėlė scenų, nereikalavo atsiprašymų ir nebandė jo sulaikyti. Ji tiesiog pakeitė spyną.
Atskiras biudžetas Tomui pasirodė pernelyg sunkus išbandymas. Už televizorių Eglė ir toliau mokėjo pati — ekranas iš tiesų buvo puikus, ypač tada, kai filmą žiūri visiškoje tyloje.