Į virtuvę įsiveržė Aldona — kaip visada su savo amžinu chalatu, o veide buvo tokia išraiška, tarsi ji stovėtų ne prie šaldytuvo, o dramos teatro scenoje.
— Eglute, aš viską suprantu, tu pavargusi, nervai nelaiko, — prabilo ji virpančiu balsu. — Bet negalima taip imti ir viską užraukti per vieną minutę! Mes juk šeima!
— Šeima yra tada, kai sprendimai priimami kartu, — ramiai atsakė Eglė. — O kai iš sąskaitos be mano žinios nuimama penki šimtai eurų, tai vadinama vagyste.
— Tu mane vagile vadini?! — Aldona išskėtė rankas taip plačiai, lyg norėtų apkabinti visą savo įžeistą garbę. — Aš viską dariau tik dėl šeimos!
— Dėl tavo sesers dukters, — pataisė Eglė. — Šeima šiame bute esame tu, Tomas ir aš. O dukterėčios skolos tegu lieka dukterėčiai.
— Tu beširdė, — sušnarpštė Aldona. — Akmuo, o ne žmogus.
— Ne. Tiesiog tas žmogus pavargo.
Tomas, pamatęs, kad motina jau įjungė savo mėgstamą melodramą, nusprendė nepraleisti progos.
— Vadinasi, Egle, jeigu įsivaizduoji, kad čia tu viena viską valdai, labai klysti. Šitas butas bendras. Pusė jo mano.
— Ir ką? — Eglė pastatė puodelį ant stalo. — Pusė tavo, pusė mano. Tik sąskaitas kažkodėl apmoku aš viena.
— Tu nori pasakyti, kad aš išlaikytinis? — Tomas paraudo iš pykčio.
— Nenoriu pasakyti, — tarė ji be jokio jaudulio. — Aš tai sakau tiesiai.
— Jeigu norėčiau, jau seniai dirbčiau! — riktelėjo jis. — Tiesiog nenoriu žemintis dėl kelių grašių.
— Užtat prašyti žmonos pinigų naujam telefonui — ne pažeminimas? — Eglės lūpose šmėstelėjo trumpa šypsena.
— Tu iš manęs tyčiojiesi, — piktai metė Tomas.
— Ne, Tomai. Aš tik apibūdinu realybę.
Aldona nebeišlaikė ir delnu trenkė į stalą.
— Gana šito cirko! Egle, turi suprasti, kad vyrams dabar sunkūs laikai. Normalaus darbo nėra. O tu uždirbi gerai. Tai ko čia dejuoti?
— Aldona, juk pati irgi nedirbi, — Eglė atsisuko į ją. — Kodėl aš privalau ant savo pečių tempti jus abu?
— Todėl, kad tu jauna, stipri, sveika, o aš jau sena moteris. Man priklauso poilsis.
— Sena? — Eglė net išplėtė akis. — Prieš penkerius metus su drauge skridai į Turkiją ir šokai diskotekoje iki paryčių. Energijos turėjai daugiau negu aš dabar.
Tomas prunkštelėjo, bet užteko vieno motinos žvilgsnio, ir juokas jam užstrigo gerklėje.
— Na ir kas, kad šoko? — sumurmėjo jis. — Ji turi teisę gyventi.
— Turi, — linktelėjo Eglė. — Tik už savo pinigus, ne už mano.
Virtuvėje vėl nusileido tyla. Atrodė, net šaldytuvas kuriam laikui nustojo burzgti.
— Gerai, — galiausiai prabilo Aldona, prisiklijavusi prie veido įtemptą šypseną. — Puiku. Jeigu jau tokia principinga. Kaip nors išsiversime patys.
Eglė viduje sustingo. Ji puikiai žinojo, ką reiškia tas „patys“. Po poros dienų prasidės ašaros, skambučiai, atodūsiai ir priekaištai: „Duonos nėra“, „Vaistams neturime“, „Nori, kad badu numirtume?“
Taip ir nutiko. Vakare, grįžusi iš darbo, Eglė ant virtuvės stalo rado lapelį.
„Duonos nėra. Pinigų irgi. Bent vaiko pagailėk, sėdime alkani.“
Apačioje buvo pasirašyta: „mama ir Tomas“.
Eglė perskaitė raštelį, ir jos veidas persikreipė.
— Vaiko pagailėk? — tyliai sumurmėjo ji. — Keturiasdešimt dvejų metų vaiko? Čia ne vaikas, čia pensininkas su treninginėmis kelnėmis.
Po penkių minučių namo parėjo Tomas ir, nė nenusivilkęs striukės, pradėjo savo pasirodymą.
— Egle, ką tu darai? Aš visą dieną nieko nevalgiau. Mama irgi.
— O kodėl tai turėtų būti mano problema? — ji tik gūžtelėjo pečiais. — Parduotuvės pilnos skelbimų, kad reikia darbuotojų. Nueini, padirbi, nusiperki duonos.
— Tu juokauji? Aš inžinierius! — pasipiktino Tomas. — Stovėti prie kasos man būtų pažeminimas.
— O kaulyti pinigų iš žmonos — ne?
— Čia visai kas kita! Mes šeima!
— Šeima nereiškia, kad vienas aria, o du kiti ilsisi, — nukirto Eglė. — Viskas, Tomai. Įjunk galvą.
Jis nutilo. Veidas aptemo, bruožai sukietėjo.
— Gerai, — ištarė tyliai. — Jeigu manai, kad aš neišsiversiu, pažiūrėsim.
Tomas trenkė durimis taip, kad koridoriuje sudrebėjo kabykla.
Eglė liko viena virtuvėje ir pirmą kartą per daugelį metų pajuto, jog reikalai iš tiesų pajudėjo iš mirties taško. Vis dėlto ramybės nebuvo. Ji per gerai pažinojo tuos du: taip paprastai jie nepasiduos.
„Tebūnie, — pagalvojo ji. — Jeigu pinigų čiaupas užsuktas, vadinasi, užsuktas.“
Trečią dieną po kortelių užblokavimo bute nutiko tai, ko Eglė ir tikėjosi.