Nors, kaip netrukus paaiškėjo, net ir laukdama tokio posūkio ji vis tiek nebuvo iki galo jam pasiruošusi.
Tą vakarą, vos tik parėjusi namo, Eglė nusispyrė aukštakulnius ir sunkiai atsiduso. Kojos maudė nuo visos dienos, todėl ji su palengvėjimu įsmuko į sofą, tikėdamasi bent kelių minučių tylos. Tačiau iš virtuvės pasigirdo sausas, reikšmingas krenkštelėjimas. Toks garsas šiame bute reiškė tik viena: Aldona ruošėsi pradėti „rimtą šeimos pasitarimą“.
Eglė neklydo. Įėjusi į virtuvę ji pamatė Tomą ir jo motiną sėdinčius prie stalo. Priešais juos gulėjo languotas lapas, šalia — tušinukas, o dėl didesnio įspūdžio garavo ir arbatos puodelis. Abu atrodė taip iškilmingai, lyg tuoj ketintų ne kalbėtis apie pinigus, o priimti naują valstybės konstituciją.
— Egle, prisėsk, — ceremoningu tonu tarė Aldona. — Mes su Tomu viską gerai apsvarstėme.
— Taip, — pritariamai linktelėjo Tomas. — Atėjo metas priimti sprendimą.
Eglė ramiai šyptelėjo ir atsisėdo priešais juos.
— Net įdomu, kokias išvadas padarėte.
Tomas pasukinėjo tušinuką tarp pirštų ir pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, tarsi būtų ką tik parengęs genialų finansinį planą.
— Mes manome, kad pinigai iš tikrųjų turi būti saugioje vietoje. Bet tvarkyti juos reikėtų kartu. Su tavimi, žinoma. Pusė tavo atlyginimo eitų bendroms reikmėms, o kita pusė liktų tau asmeniškai.
— Puiki schema, — linktelėjo Eglė. — Tik vienas dalykas neaiškus: čia kalbame apie „mano atlyginimą“ ar apie „mūsų pinigus“?
— Na, savaime suprantama, — įsiterpė Aldona. — Šeimoje viskas turi būti bendra.
— Vadinasi, mano atlyginimas yra bendras, o jūsų tuščios sąskaitos — jau asmeninis reikalas? — pasitikslino Eglė.
— Ir vėl kandžiojiesi, — įsižeidė Aldona. — Mes norime tik teisingumo.
— Teisingumo? — Eglė pakilo nuo kėdės ir padėjo delnus ant stalo. — Gerai. Tada pakalbėkime sąžiningai.
Ji iš rankinės ištraukė tris lapus ir po vieną padėjo prieš kiekvieną.
— Čia — paskutinių šešių mėnesių išlaidų suvestinė. Visi mokėjimai kortelėmis. Mano… ir jūsų taip pat. Galime peržiūrėti kartu.
Tomo antakiai susitraukė.
— Tu ką, dabar buhaltere apsimeti?
— Ne, — nukirto Eglė. — Aš ta kvailė, kuri už visa tai mokėjo.
Ji pirštu bakstelėjo į kelias eilutes: „paskola pusseserei“, „dovana kaimynams“, „lažybos“.
— Štai. Čia, jūsų nuomone, irgi šeimos išlaidos?
— Na, čia tiesiog… — sutriko Tomas.
— Tai pagalba! — staigiai įsiterpė Aldona. — Tu paprasčiausiai nesupranti tokių dalykų.
— Suprantu, Aldona, labai gerai suprantu, — atsakė Eglė. — Pagalba yra tada, kai žmogus bent jau jaučia dėkingumą. O jūs viską priimate taip, lyg jums priklausytų.
Aldona pašoko nuo kėdės, akyse sužybsėjo pyktis.
— Tu nedėkinga! Jei ne aš, tu apskritai nebūtum ištekėjusi!
— Mama, baik, — bandė ją raminti Tomas.
— Ne, tegul išgirsta! — įsismarkavo Aldona. — Aš tau savo sūnų į namus atvedžiau, o tu dabar dar drįsti jam priekaištauti!
Eglė pajuto, kaip viduje pakyla karštis. Kantrybės likučiai trūko kaip pertempta styga.
— Jūs jo niekur neatvedėte, — aštriai atkirto ji. — Aš pati už jo ištekėjau. Ir žinote ką? Man gana.
Ji paėmė banko kortelę, atsirakino telefoną ir jų akivaizdoje pervedė visus pinigus į naują sąskaitą.
— Viskas. Nuo šiandien kiekvienas atsako už save. Nori valgyti — dirbk. Nori remti gimines — užsidirbk tam pati.
Tomas staigiai pašoko.
— Tu visai išprotėjai? Tu griauni šeimą!
— Šeimą? — Eglė nusijuokė, bet tame juoke nebuvo nė lašo džiaugsmo. — Mes neturime šeimos. Yra aš — su atlyginimu. Ir esate jūs — su apetitu.
Tomas žengė arčiau ir sugriebė ją už rankos.
— Tu negali taip kalbėti!
— Paleisk, — Eglė išplėšė ranką. — Ir įsidėmėk, Tomai: šėrykla uždaryta. Visam laikui.
Aldona prispaudė delną prie lūpų ir nusileido atgal ant kėdės, tarsi kojos būtų nustojusios ją laikyti. Tomas stovėjo sustingęs, sunkiai alsuodamas, neberadęs žodžių.
O Eglę staiga užliejo keistas lengvumas. Krūtinėje pasidarė erdviau, lyg kas būtų plačiai pravėręs langą po daugelio metų tvankos. Ji pažvelgė į juos abu ir pirmą kartą per labai ilgą laiką nebejautė kaltės.
— Nuo šiol kiekvienas einame savo keliu, — tyliai pasakė ji. — Sveiki atvykę į suaugusiųjų gyvenimą.
Tada ji nuėjo į miegamąjį ir užtrenkė paskui save duris.
Virtuvėje liko tik tyla.