— Piktinosi Rasa. — Mes juk tik ką atėjome!
— Pasakiau: namo! — Tomas staigiai pakilo nuo kėdės. — Lauk iš mano buto. Abu. Tuoj pat.
Pas mamą Eglė praleido tris dienas. Per tą laiką Tomas skambino gal dešimtis kartų, siuntė žinutes, net buvo atvažiavęs pas uošvę, tačiau Janina jo neįleido.
— Eglė nenori tavęs matyti, — pasakė ji pro duris. — Važiuok namo, Tomai.
Ketvirtą dieną Eglė nusprendė grįžti į butą pasiimti likusių daiktų. Ji buvo įsitikinusi, kad Tomas tuo metu bus darbe, bet rado jį sėdintį virtuvėje.
— Egle! — jis pašoko. — Tu grįžai?
— Tik savo daiktų, — šaltai atsakė ji.
Ji nuėjo į miegamąjį ir ėmė krauti drabužius į krepšį. Tomas sustojo tarpduryje, atsirėmė į staktą ir tyliai ją stebėjo.
— Egle, pasikalbėkim…
— Apie ką? Apie tai, kaip mane žeminai prie savo giminaičių? Ar apie tai, kad tu ištaškai pinigus, o aš paskui turiu iš nieko sugalvoti, ką dėti ant stalo?
— Aš supratau. Tikrai supratau. Aš suklydau.
Eglė sustingo ir pažvelgė į jį.
— „Suklydau“? Tomai, tu klysti nuolat. Tai ne vienas atsitiktinis poelgis. Tai tavo gyvenimo būdas.
— Aš pasikeisiu!
— Ne, — ji papurtė galvą. — Tą patį sakei, kai vietoj šaldytuvo parsitempei televizorių. Tą patį kartojai, kai premiją praleidai su draugeliais. Ir dar tada, kai…
— Gana! — Tomas kumščiu trenkė į staktą. — Kiek dar man tai priminsi?
— Kol praeitis nustos kartotis dabartyje, Tomai. Bet ji nesustos. Toks buvo mūsų gyvenimas. Tiksliau, tai, kas iš jo buvo likę.
Eglė užtraukė krepšio užtrauktuką ir nuėjo į prieškambarį. Prie slenksčio ji dar akimirkai sustojo.
— Beje, vakar skambino tavo brolis Andrius. Atsiprašė. Pasakė, kad buvau teisi. Ir dar papasakojo kai ką įdomaus.
— Ką? — Tomas akimirksniu įsitempė.
— Kad prieš mėnesį pasiskolinai iš jo šimtą eurų. Išleidai juos savo žaisliukams. O man melavai, kad vėluoja alga.
Tomas išbalo.
— Čia… ne taip buvo…
— Jau nebesvarbu, Tomai. Gyvenk, kaip nori. Tik be manęs.
Ji tyliai uždarė duris iš kitos pusės.
Praėjo du mėnesiai. Eglė išsinuomojo mažą vieno kambario butą netoli darbo. Skyrybų procesas jau buvo prasidėjęs. Tomas neprieštaravo, lyg pagaliau būtų suvokęs, kad kelio atgal nebėra.
Tačiau vieną vakarą prie Eglės durų netikėtai pasirodė Rasa.
— Galiu užeiti? — paklausė ji, stovėdama ant slenksčio.
Eglė pasitraukė į šoną.
— Arbatos norėsi? — mandagiai paklausė.
— Norėsiu, — Rasa atsisėdo virtuvėje. — Egle, atėjau atsiprašyti.
Eglė kilstelėjo antakius.
— Už ką?
— Už viską. Už tai, kad kišau nosį ne į savo reikalus. Už tai, kad kurstiau Tomą prieš tave. Už tai, kad elgiausi kaip paskutinė niekšė.
— Kas tau nutiko, Rasa? Iš kur toks staigus atvirumas?
Rasa nuleido akis.
— Marius sužinojo apie Darių. Nežinau kaip, bet sužinojo. Padavė skyryboms. Ir žinai, ką man pasakė?
— Ką?
— Kad gavau tai, ko nusipelniau. Kad negalima griauti svetimos šeimos ir ant griuvėsių statyti savo laimės.
Eglė tylėdama įpylė arbatos.
— Ir dar kai kas, — tęsė Rasa. — Tomas dabar gyvena su kažkokia jaunikle. Dešimčia metų jaunesne už jį. Ji iš jo pinigus lupa be jokio gailesčio. Jis net automobilį pardavė, kad nupirktų jai kailinius.
— Man jo negaila, — paprastai pasakė Eglė.
— Ir teisingai. Pats pasirinko tokį kelią. Kaip ir aš savąjį.
Kelias minutes jos sėdėjo nieko nesakydamos. Paskui Rasa atsistojo.
— Ačiū, kad išklausei. Ir dar kartą: atsiprašau.