— Viskas gerai, — tarstelėjo Eglė ir palydėjo Rasą iki durų.
Maždaug po mėnesio, vaikščiodama po prekybos centrą, Eglė netikėtai susidūrė su Andriumi. Jis atrodė pasikeitęs: sulysęs, išblyškęs, lyg ilgai nemiegojęs.
— Egle! — jo veide akimirkai nušvito džiaugsmas. — Kaip laikaisi?
— Gyvenu, — ramiai atsakė ji. — O tu?
— Kaip čia pasakius… — Andrius neaiškiai mostelėjo ranka. — Aušra išėjo. Pavargo nuo mano melų ir šykštumo.
Eglė nieko neatsakė. Nebuvo ką sakyti.
— Žinai, tąkart… kai mes su Rasa pas jus atėjome, pasielgėme bjauriai, — po pauzės prabilo jis. — Tikri kiaulės buvome.
— Buvo, kaip buvo, — santūriai ištarė Eglė.
— Ar pastaruoju metu matei Tomą?
— Ne. Ir nenoriu matyti.
— Teisingai darai, — niūriai linktelėjo Andrius. — Jis visai nusirito. Darbą prarado, pradėjo gerti. O ta jauna mergina dingo vos tik pinigai baigėsi. Dabar jis ant motinos sprando sėdi.
Eglė tik linktelėjo. Gailesčio viduje neatsirado nė lašo.
— Man jau metas, — pasakė ji ir pasuko išėjimo link.
— Egle! — dar pašaukė Andrius jai pavymui. — Gerai padarei, kad jį palikai. Tikrai gerai.
Pamažu Eglės gyvenimas stojo į vietas. Darbe ją paaukštino, ji užsirašė į prancūzų kalbos kursus, ėmė dažniau lankytis teatre. Visa tai ji metų metus atidėliojo gyvendama su Tomu, tarsi jos pačios norams niekada nebūtų buvę vietos.
Vieną vakarą, grįždama namo, prie savo namo ji pamatė pažįstamą siluetą. Tomas. Susmukęs, sulysęs, apžėlęs, su suglamžytais drabužiais.
— Egle… — jis puolė prie jos. — Eglute, atleisk man!
— Išeik, Tomai.
— Aš viską supratau! Buvau kvailys! Prašau, atleisk!
— Tomai, per vėlu. Eik iš čia.
— Bet aš tave myliu!
Eglė sustojo ir atidžiai į jį pažvelgė.
— Ne, Tomai. Tu myli tik save. Dabar tiesiog ieškai žmogaus, kuris vėl tave aptarnautų. Aš tuo žmogumi nebebūsiu.
— Duok man dar vieną progą!
— Aš tau jų daviau šimtą. Tu visas iššvaistei. Dink.
Tomas mėgino sugriebti ją už rankos, bet Eglė staigiai atsitraukė.
— Nedrįsk manęs liesti. Dar kartą — ir kviesiu policiją.
— Tu žiauri! — suriko Tomas. — Beširdė! Per tave aš viską praradau!
— Ne per mane, — tyliai, bet tvirtai atsakė Eglė. — Per save. Per savo godumą, savanaudiškumą ir panieką kitiems žmonėms. Gavai būtent tai, ką pats užsitarnavai.
Ji praėjo pro šalį ir įžengė pro vartelius. Tomas liko stovėti lauke, kai iš dangaus ėmė kristi pirmi lietaus lašai.
Po metų Eglė susipažino su Vytautu — kolega iš gretimo skyriaus. Jis buvo dėmesingas, kalbėjo su ja pagarbiai ir niekada nereikalavo to, kas ją žemintų ar verstų jaustis kalta.
Kai jie susituokė, į vestuves atėjo net Rasa. Ji nuoširdžiai džiaugėsi Eglės laime. Andrius atsiuntė atviruką iš miesto, į kurį persikėlė po skyrybų.
Apie Tomą Eglė daugiau nieko tikro nebegirdėjo. Kalbėjo, kad jis bandė kažkur dirbti, bet ilgiau neužsibūdavo niekur. Jo godumas, arogancija ir nepagarba žmonėms vis išlįsdavo į paviršių.
Kartais, sėdėdama šiltame naujų namų kambaryje, Eglė prisimindavo tą dieną, kai Tomas liepė jai pamaitinti jo giminaičius iš tuščių spintelių. Būtent tada jos gyvenimas pasisuko kita kryptimi. Tą dieną ji pasakė „ne“ pažeminimui ir nepagarbai. Tą dieną ji pasirinko save.
— Apie ką susimąstei? — šalia atsisėdo Vytautas ir apkabino ją per pečius.
— Tiesiog apie gyvenimą, — nusišypsojo Eglė.
— Užsisakom picą? O gal ką nors pasigaminam?
— Pasigaminkim. Kartu.
— Kartu, vadinasi kartu, — Vytautas pabučiavo ją į viršugalvį.
Eglė prisiglaudė prie jo. Jos gyvenimas pagaliau tekėjo teisinga vaga. O kažkur toli, tamsiame praeities kampe, liko žmogus, taip ir nesupratęs paprastos tiesos: pagarbos ir meilės neįmanoma išsireikalauti. Jas reikia užsitarnauti.