Jis paskambino į domofoną. Eglė atsiliepė ir iškart išgirdo jo balsą — prikimusį, pavargusį, tokį, lyg žmogus kelias naktis būtų beveik nesumerkęs akių.
— Egle, įleisk. Reikia pasikalbėti.
— Kalbėk čia.
Kitame laido gale stojo tyla.
— Na, taip juk nerimta, — pagaliau tarė Tomas. — Per domofoną aiškintis santykius.
— Tomai, trejus metus tu su manimi irgi kalbėjaisi nerimtai, — ramiai atsakė ji. — Per mamą. Per jos nuotaikas, spaudimą, įsižeidimus. Todėl man atrodo, kad domofonas — net šiokia tokia pažanga.
Jis kurį laiką nieko nesakė. Paskui išspaudė:
— Aš suklydau. Dėl tos technikos. Neturėjau…
— Neturėjai sutikti, — užbaigė už jį Eglė. — Taip. Būtent neturėjai.
— Egle, leisk man viską pataisyti.
Ji žiūrėjo į mažą domofono ekranėlį, kuriame jo veidą kamera rodė neryškiai, tarsi per lietaus plėvelę. Tomas stovėjo po stogeliu, striukės pečiai buvo permirkę, plaukai prilipę prie kaktos.
Ir jai jo nebuvo gaila. Nė kiek. Tai buvo naujas jausmas — ne piktas, ne kerštingas, o skaidrus ir tikslus, kaip ką tik nuvalytas stiklas.
— Spynas meistras jau pakeitė, Tomai, — pasakė ji. — Tavo daiktus sudėsiu ir atvešiu ten, kur nurodysi. Dokumentus tvarkysime per teisininką. Visa kita — pats.
Ji išjungė domofoną ir grįžo į virtuvę.
Ant stalo gulėjo katalogas su fasadų pavyzdžiais: matinė pilkšvai žalia plokštė, primenanti akmenį. Vadybininkas buvo parašęs, kad viską pristatys kitą savaitę. Įmontuojamos technikos meistras jau buvo suderinęs naują šaldytuvą ir orkaitę. Šįkart Eglė rinkosi pati — neskubėdama, be svetimų patarimų, būtent tokius modelius, apie kokius seniai galvojo.
Butas buvo tylus, kiek tuštokas. Toks, kaip kambarys po generalinio tvarkymosi: išnešus nereikalingus daiktus staiga atsiranda daugiau oro.
Už lango lietus vis dar nesiliovė.
Naujus fasadus atvežė penktadienį.
Du meistrai dirbo maždaug tris valandas — tvarkingai, susikaupę, be bereikalingų kalbų. Eglė sėdėjo svetainėje su nešiojamuoju kompiuteriu, tačiau vis atsistodavo ir užsukdavo į virtuvę pasižiūrėti, kaip po truputį keičiasi erdvė. Matinė pilkai žalia spalva pasirodė esanti lygiai tokia, kokią ji buvo įsivaizdavusi: rami, sodri, be jokio pigiai blizgančio efekto. Naujas šaldytuvas į nišą įslinko taip tiksliai, lyg visada ten ir būtų stovėjęs. Orkaitė buvo kito modelio nei ankstesnė, bet geresnė — įjungta pirmą kartą ji iš vidaus nušvito švelnia, šilta šviesa.
— Gera virtuvė gavosi, — pasakė vienas meistrų, baigęs darbą.
Eglė tik linktelėjo. Ji tam pritarė.
Kai vyrai išėjo, ji dar ilgai stovėjo tarpduryje ir tiesiog žiūrėjo. Negalvojo nei apie Tomą, nei apie Janiną. Tiesiog žiūrėjo į savo virtuvę, kuri vėl tapo jos.
Skyrybos buvo sutvarkytos po dviejų mėnesių.
Į teismą Tomas atėjo tylus, sulysęs, trumpai apkirptas. Eglė iškart pagalvojo, kad greičiausiai jį vėl kirpo mama — Janina visada mėgo tai daryti pati, ji tai prisiminė. Tomas vengė žiūrėti jai į akis. Jo žvilgsnis vis nuklysdavo tai į langą, tai į stalą, tai į savo rankas.
Dalytis beveik nebuvo kuo. Butas priklausė Eglei — jis buvo pirktas dar iki santuokos. Buitinė technika taip pat buvo jos. Teisininkas viską paruošė švariai, be painiavos ir vilkinimo. Tomas nesiginčijo nė dėl vieno punkto. Pasirašė ten, kur jam parodė, linktelėjo ir atsistojo.
Jau koridoriuje, prie išėjimo, jis sustojo ir, neatsisukdamas, pasakė:
— Aš suprantu, ką pridirbau. Tiesiog norėjau, kad žinotum.
Eglė užsisegė paltą.
— Gerai, kad supranti, — atsakė ji. — Praverčia.
Ir išėjo pirma.
Apie tai, kas vėliau dėjosi pas buvusią anytą, Eglė sužinodavo atsitiktinai — per bendrus pažįstamus, kurie kažkodėl laikė savo pareiga ją informuoti.
Technika, kurią Mantas tą lietingą naktį bet kaip sugrūdo į automobilį, kelionės neatlaikė. Šaldytuvas, vežtas paguldytas, gavo per kompresorių — po kelių dienų nuo pastatymo Manto kambaryje jis tiesiog nustojo šaldyti. Orkaitę prijungė kreivai, teko kviesti vietinį meistrą. Šis apžiūrėjo laidus, palinksėjo galva ir pasakė, kad tokios galios instaliacija paprasčiausiai nepaveš. Indaplovę apskritai pastatė į kampą, nes tinkamo vandens nutekėjimo ten nebuvo.
Janina kelis kartus skambino sūnui. Iš pradžių reikalavo pinigų technikos remontui, paskui — normaliam elektrikui, o vėliau jau tiesiog rėkė į ragelį apie nedėkingus vaikus ir sugadintą gyvenimą. Tomas klausydavosi, kažką žadėdavo, bet nieko nedarydavo. Jis nuomojosi kambarį pas bičiulį ir vos sudurdavo galą su galu, nes atlyginimas buvo toks, koks buvo, o Eglės premijų šalia jo gyvenime nebeliko.
Mantas gana greitai suprato, kad atskiras būstas — tai ne tik laisvė. Tai dar ir komunaliniai mokesčiai, varvantis čiaupas, kurio niekas kitas nesutaisys, bei tuščias šaldytuvas, kuris, be kita ko, dar ir nešaldo. Po mėnesio jis grįžo gyventi pas motiną.
Nuomotojas Vytautas sutartį su juo nutraukė be ilgų aiškinimų.
Apie tai Eglė išgirdo lapkričio pradžioje, kai sekmadienį užsuko pietų pas tėvą. Tėvas paminėjo lyg tarp kitko — sakė, kad Vytautas pats prasitarė jiems susitikus. Eglė linktelėjo, užtepė sviesto ant duonos riekės ir nukreipė kalbą kitur.
Tėvas į ją įdėmiai pažvelgė.
— O tu pati kaip laikaisi?
— Gerai, — pasakė ji. — Tikrai gerai.
Jis trumpai patylėjo, o paskui vos šyptelėjo lūpų kampučiu.
— Virtuvę parodysi?
— Atvažiuok. Kitą savaitę bandysiu naują tortą — kriaušinį, su prieskoniais. Būsi pirmas ragautojas.
— Čia jau rimtas pasiūlymas, — linktelėjo tėvas.
O darbe ruduo irgi darėsi vis intensyvesnis.