Restorane tuo metu prasidėjo rudens valgiaraščio atnaujinimas, ir Eglė pasinėrė į darbą taip, kad dienos ėmė tirpti viena po kitos. Ji kūrė, ragavo, taisė, vėl bandė iš naujo. Naują desertą — tartą su figomis ir rikota — šefas patvirtino beveik iš karto, o netrukus jis jau buvo tarp dažniausiai užsakomų patiekalų. Eglei patiko tas jausmas, kai tavo sugalvotas dalykas iškeliauja į salę pas visai nepažįstamus žmones ir jiems tampa skanus, savas, norimas. Tai buvo paprastas, švarus džiaugsmas, be jokių šešėlių.
Bendradarbiai irgi pastebėjo, kad ji pasidarė ramesnė. Viena konditerė, Rasa, kartą pasakė tiesiai:
— Anksčiau tu per pamainą kartais sustingdavai ir žiūrėdavai į vieną tašką. Galvodavau, kad pavargsti. O dabar suprantu — ne nuovargis ten buvo. Tiesiog galvoje sukosi kažkas sunkus.
Eglė nusijuokė. Rasa buvo pataikiusi labai tiksliai.
Lapkričio pabaigoje Janina vėl paskambino.
Eglė pamačiusi numerį net šiek tiek nustebo — jo nebuvo užblokavusi, paprasčiausiai pamiršo. Kelias sekundes žiūrėjo į ekraną, o paskui vis dėlto atsiliepė.
Šįkart anytos balsas skambėjo kitaip. Nebebuvo to seno spaudimo, įsakinėjančio tono, prie kurio Eglė buvo pripratusi. Janina kalbėjo pavargusiai, tarsi atsargiai prašydama, ir būtent tai pasirodė keisčiausia.
— Egle, juk tu protinga moteris, — pradėjo ji. — Na kam taip viską užkirsti? Tomas visai nyksta, aš jo beveik nematau. Gal jūs dar pamėgintumėt…
— Janina, — ramiai pertraukė Eglė, — mes išsiskyrėme. Tai ne bandymas ką nors pagąsdinti ir ne laikinas gestas. Tai priimtas sprendimas.
— Bet jis juk nėra blogas žmogus. Jis tiesiog minkštas…
— Aš žinau, kad jis ne blogas, — atsakė Eglė. — Jis švelnus, geras ir visiškai nemoka gyventi taip, kad už jį niekas nespręstų. Jūs pati jį tokį užauginote. Tai buvo jūsų pasirinkimas. O pasekmės dabar priklauso jums abiem — jums ir jam.
Kitame laido gale stojo tyla. Ilga, kelias sekundes trunkanti, nemaloniai tiršta.
— Na tai ir gyvenk viena, — galiausiai ištarė Janina. Senasis tonas grįžo akimirksniu: aštrus, kandus, tas, kurio ji, matyt, ilgai nesugebėdavo sulaikyti.
— Gyvenu gerai, ačiū, — be jokio pykčio atsakė Eglė.
Šį kartą ji pati užbaigė pokalbį. Mandagiai, be trenksmo, be nereikalingų paaiškinimų. Tik pasakė „viso gero“ — ir viskas.
Paskui užblokavo numerį. Seniai reikėjo tai padaryti.
Gruodis atėjo su šalčiu ir anksti užgriūvančia tamsa.
Tą vakarą Eglė namo grįžo vėlai — pamaina baigėsi apie devintą. Užlipo į savo aukštą, atrakino duris, spustelėjo jungiklį. Prieškambaryje nušvito šviesa, o už jo atsivėrė virtuvė: pilkšvai žali fasadai, naujas apšvietimas po viršutinėmis spintelėmis, kurį ji paskutinę akimirką paprašė dar pridėti.
Ji nusiavė batus, pakabino paltą ir nuėjo į virtuvę. Užkaitė virdulį. Iš šaldytuvo — savo, naujo, tokio, kuris niekur neiškeliaus be jos valios — išėmė gabalėlį to paties kriaušinio tarto, palikto dar ryte.
Padėjo lėkštę ant stalo. Įsipylė arbatos.
Nuo šilumos langas iš vidaus aprasojo, o už stiklo išsiliejo kaimyninių namų šviesos — gelsvos, oranžinės, gyvos.
Tyla buvo tokia, kokia būna tik tada, kai ji nereiškia tuštumos. Kai ji tėra ramybė.
Eglė paėmė šakutę ir pagalvojo, kad rytoj reikės užsukti pas tėvą — nuvežti jam gabalėlį. Jis juk laukia. Ji pažadėjo.
Visa kita liko už nugaros.
Ir būtent taip turėjo būti.
Pavasaris atėjo netikėtai — kovo viduryje, staiga, be jokio perspėjimo. Dar vakar miestas buvo pilkas, drėgnas ir kiaurai žvarbus, o šiandien rytą Eglė išėjusi iš laiptinės pajuto kvapą: šlapio asfalto, tirpstančio sniego ir dar kažko vos pagaunamo, naujo, kas pasirodo tik pirmomis tikrai šiltomis dienomis.
Į darbą ji ėjo pėsčiomis. Ne todėl, kad reikėjo. Tiesiog taip užsinorėjo.
Per tuos mėnesius gyvenimas kažkaip pats susidėliojo į vietas — be kovos, be pastangų, lyg vanduo stiklinėje, kurio pagaliau niekas nebepurto. Restorano naujasis meniu buvo sutiktas gerai, kriaušinis tartas iki pat vasario laikėsi tarp populiariausių užsakymų. Eglė jau buvo sugalvojusi pavasarinę desertų liniją — lengvesnę, su citrusais ir šviežiomis žolelėmis — ir viduje ramiai žinojo: pavyks.
Apie Tomą ji išgirsdavo retai. Kalbėjo, kad jis išsikraustė iš bičiulio ir pagaliau išsinuomojo normalią kambarį. Kad su motina matosi kartą per savaitę, ne dažniau. Kad, regis, po truputį bando kažką keisti — lėtai, nedrąsiai, bet vis dėlto juda. Eglė nežinojo, kiek tame tiesos, ir labai nesistengė išsiaiškinti. Jo gyvenimas dabar buvo jo paties. Atskiras. Nebepersikertantis su jos keliu.
Janina nutilo. Apie Mantą sklido kalbos, kad jis susirado darbą mieste ir apsigyveno bendrabučio kambaryje. O sodybą Vytautas išnuomojo kitiems žmonėms — ramiai šeimai, kuri, sprendžiant iš visko, nesivežė su savimi jokių iš anksto nesuderintų įmontuojamų prietaisų.
Eglė apie tai galvodavo be piktdžiugos. Tiesiog kaip apie istoriją, kuri pasibaigė ir pagaliau nusėdo.
Pas tėvą ji buvo užsukusi praėjusią savaitę. Atvežė naują desertą, jie ilgai sėdėjo, kalbėjosi ir apie nieką, ir apie viską iš karto. Tėvas atrodė gerai, juokavo, gyrė tartą ir prašė recepto, nors Eglė puikiai žinojo, kad vis tiek jo neprisimins.
— Tu patenkinta? — paklausė jis vakaro pabaigoje.
Eglė akimirką pagalvojo. Sąžiningai.
— Taip, — tarė ji. — Patenkinta.
Ir tai buvo tiesa. Paprasta, be jokių išlygų.
Pavasarinis miestas aplink ją ūžė: automobiliai, balsai, kažkur kaukšintys kulniukai ant šlapių plytelių. Eglė ėjo ir mintyse grįžo prie recepto, kuris gimė vakar naktį — citrininis kremas su baziliku, netikėtas derinys, kurį būtinai reikėjo išbandyti.
Prieš akis laukė gera diena.
Tuo ji neabejojo.