Ji priėjo prie spintos ir ištraukė aplanką su dokumentais. Keista, bet pirštai nė kiek nedrebėjo.
— Lauk iš čia! — suspigo anyta. — Tai mano sūnaus namai, aš turiu visą teisę…
— Neturite. — Eglė padėjo sutartį ant komodos. — Štai dokumentai. Šį butą nusipirkau dar prieš vestuves. Už savo pinigus.
Ji kalbėjo tyliai, tačiau kiekvienas žodis krito į tvyrančią tylą aštriai, lyg peilio ašmenys.
— Todėl dabar išeisite jūs. Ir tuoj pat.
Jolanta drebančiomis rankomis pagriebė popierius, akimis permetė eilutes. Jos veidas papilkėjo.
— Tomai! — suriko ji. — Tomai, tučtuojau ateik čia!
— Tomas darbe. O kai grįš, mes su juo viską aptarsime.
— Tu… tu ardai šeimą! Nuteikinėji mano sūnų prieš motiną!
— Aš saugau savo šeimą nuo žmogaus, kuris trejus metus elgėsi taip, lyg mūsų namai būtų jo nuosavybė.
Jolanta ėmė blaškytis po kambarį tarp mėlynų sienų — tarp savo pačios „rūpesčio“ paminklų.
— Tomas niekada manęs neišsižadės! Aš jo motina!
— O aš esu jo žmona. Ir jo vaiko mama. — Eglė priėjo prie lango. — Pamatysime, kieno pusėje jis stos.
— Kas tu tokia, kad taip kalbėtum?!
— Niekas ypatinga. Tiesiog pagaliau supratau, kad mano tyla jums atrodė kaip leidimas.
Eglė atsisuko atgal.
— Trejus metus maniau: ištversiu, gal priprasite. Bet jūs nepratote. Jūs užiminėjote vis daugiau vietos.
— Aš tik gero norėjau!
— Jūs norėjote valdžios. Ir ją turėjote — tol, kol aš tylėjau.
Tomas namo grįžo maždaug po valandos. Jo motina sėdėjo virtuvėje paraudusiomis akimis, o Eglė stovėjo svetainėje, laikydama dokumentus.
— Kas čia vyksta? — nesuprasdamas jis pažvelgė tai į vieną, tai į kitą.
— Tavo žmona išprotėjo! — pašoko Jolanta. — Ji mane veja lauk! Grasina!
— Egle?
— Aš tik paaiškinau, kieno čia namai, — ramiai atsakė ji. — Ir nubrėžiau ribas.
— Kokias dar ribas?
— Pačias paprasčiausias. Neiti nekviestai. Neįsakinėti svetimuose namuose. Neperdarinėti vaiko kambario be tėvų sutikimo.
Tomas tylėjo. Jo žvilgsnis slydo nuo motinos prie žmonos ir vėl atgal.
— Tomuk, pasakyk nors ką! — Jolanta griebėsi jo tarsi paskutinio šiaudo. — Juk aš tavo mama! Aš turiu teisę…
— Į ką? — Eglė ištiesė Tomui sutartį. — Į ką, Jolanta, jūs iš tikrųjų pretenduojate?