Tomas paėmė dokumentus iš Eglės rankų ir greitai permetė akimis. Kuo ilgiau skaitė, tuo labiau rimto jo veido bruožai.
— Mama… — galiausiai prabilo jis tyliai. — Eglė teisi.
— Ką tu pasakei?! — Jolanta net atšoko.
— Tu peržengei ribą, — Tomas pakėlė akis į motiną. — Čia jos namai. Mūsų šeima. Ne tavo taisyklės.
Jolanta susvyravo, lyg tas sakinys būtų smogęs jai per veidą.
— Vadinasi, renkiesi ją?
— Aš renkuosi savo žmoną ir savo vaiką.
— Puiku, — pro sukąstus dantis iškošė ji, čiupo rankinę ir pasuko į prieškambarį. — Tik kai ji tave paliks, nebėk pas mane verkti!
— Jeigu išmoksite gerbti kitų žmonių ribas, — ramiai pasakė Eglė, — būsite čia laukiama. Jei ne — teks atsisveikinti.
Durys trenkėsi taip garsiai, kad bute dar akimirką virpėjo tyla.
Tomas apkabino Eglę per pečius.
— Gal vis dėlto per griežtai? Ji juk tik…
— Ji žymėjosi teritoriją, — Eglė prisiglaudė prie jo. — Lėtai, bet labai nuosekliai. Dar metai — ir ji aiškintų, kuo maitinti mūsų vaiką. Dar dveji — ir pati spręstų, į kokią mokyklą jis eis.
— O jeigu ji daugiau nebeateis?
— Ateisi. Kai supras, pagal kokias taisykles čia gyvenama.
Po mėnesio Jolanta paskambino pati. Jos balsas buvo neįprastai santūrus, beveik atsargus.
— Ar galėčiau… užsukti? Pažiūrėti, kaip jūs laikotės.
— Žinoma, — atsakė Eglė. — Rytoj po pietų tiktų?
— Ir… ar galiu ką nors atnešti anūkui?
— Galite. Tik kas iš to pasiliks namuose, spręsiu aš.
Kitame laido gale trumpam stojo tyla.
— Supratau.
Kitą dieną Jolanta pasirodė su nedideliu pliušiniu žaislu ir gėlių puokšte. Prie durų mandagiai nusiavė batus, o prieš eidama prie vaikų kambario sustojo ir paklausė, ar galima.
— Perdažėte, — tarė ji, žvelgdama į geltonas sienas.
— Taip. Tokia spalva mums patinka.
Jolanta kiek patylėjo.
— Gražu, — galiausiai pasakė. — Jauku.
Prie arbatos jie beveik nekalbėjo. Vis dėlto pirmą kartą per trejus metus ore nebekibirkščiavo įtampa. Niekas nekėlė balso, niekas neįrodinėjo savo teisių.
Prieš išeidama Jolanta sustojo prie durų.
— Ar galėčiau kartais ateiti? Kai gims mažylis?
— Galėsite, — atsakė Eglė. — Kai pakviesime.
— Kai pakviesite, — linktelėjo Jolanta.
Eglė uždarė paskui ją duris ir dar kurį laiką stovėjo atsirėmusi nugara į medį. Kūdikis pilve smarkiai spyrė — tarsi linksmai, tarsi pergalingai.
Ji švelniai perbraukė delnu per pilvą ir sušnibždėjo:
— Dabar mes jau namie, mažyli. Tikruose namuose. Ten, kur tavo mama moka apginti tai, kas svarbiausia.
Geltoname vaikų kambaryje tyliai sujudėjo užuolaida su kiškučiais — ta pati, kurią jie nupirko tą dieną, kai sužinojo, kad tu ateisi.