— Sėskitės gi, aš juk nekandu.
Tomas pasilenkė per stalą ir ramiai ištraukė lėkštę jai iš pirštų.
— Janina. Eikite namo. Prašau.
— Ar tau visai protas pasimaišė?! — ji net užspringo iš pasipiktinimo. — Taip su žmonėmis nesielgiama! Aš atėjau pasveikinti!
— O kur dovana?
— Kas?!
— Dovana, — lygiai pakartojo Tomas. — Žmonės, atėję sveikinti, paprastai atsineša ne vien priekaištų. Net atviruko nepastebėjau.
— Kaip tau liežuvis apsiverčia taip kalbėti! Aš tave užauginau!
— Jūs tiesiog išgyvenote šalia manęs, — atsakė jis. — Tai ne tas pats.
Svečiai nejučiomis pasitraukė arčiau sienos, tarsi pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai, ant kurių bet kurią akimirką gali užtikšti.
— Tegul tavo žmona pati man tai pasako! — suspigo Janina. — Čia jos šventė! Noriu išgirsti iš jos burnos! Tegul ateina ir pažiūri man į akis!
— Aš esu jos vyras. Ir sakau jums: išeikite. Galite laikyti, kad tai paskelbta oficialiai, nuo tribūnos ir dar įrašyta protokole.
— Niekur aš neisiu! — ji griebė salotinę ir pasistūmė ją prie savęs. — Akiplėša! Aš motina!
— Vienuoliktą valandą telefonu jūs ją jau pasveikinote, — priminė Tomas. — Buvo įspūdinga. Galėjote ties tuo ir sustoti, likti žmonių atmintyje kaip padori moteris. Bet jums, matyt, labiau patinka finalas su fejerverkais.
— Kokiais dar fejerverkais?! Tu pats girdi, ką šneki?! Mes giminės! Aš turiu visišką teisę sėdėti prie šito stalo! Šitas butas apskritai ant mano kraujo pastatytas!
— Kraujo neprisimenu, — Tomas paėmė nuo stalo butelį. — Užtat gerai prisimenu pareiškimus ir įkalbinėjimus atsisakyti dalies. Prisimenu, kaip man aiškinote, kad dėkingumas matuojamas kvadratiniais metrais. Graži matematika, tik aš jos taip ir neišmokau.
Jis į taurę įpylė raudono vyno. Lėtai, ramiai, be menkiausio virptelėjimo.
Janinos veidas nušvito. Pasidavė. Pila. Vadinasi, tuoj atsiprašinės, sodins ją prie stalo kaip priklauso. Ji užmetė akį į laikrodį — mergaitės turėjo pasirodyti bet kurią minutę.
— Štai taip, — patenkinta tarė ji. — Seniai reikėjo. Sėsk šalia, pasikalbėsim kaip žmonės.
Suskambo durų skambutis.
Marius nė nepajudėjo. Tada pasigirdo beldimas — kietas, atkaklus, krumpliais į duris.
— Atidaryk! — įsakė Janina Tomui. — Čia mergaitės!
Tačiau Tomas vietoj to šliūkštelėjo jai vyną tiesiai į veidą. Ir iš karto prisipylė kitą taurę.
Ji atšoko atgal, kėdė girgždėdama nuslydo grindimis. Palaidinė ant krūtinės akimirksniu patamsėjo, permirko bordo dėme, nuo smakro varvėjo lašai, plaukai prilipo prie kaktos. Janina atsitraukė nugara į sieną ir žiopčiojo, neįstengdama ištraukti nė vieno iš tūkstančio iš anksto paruoštų sakinių.
— Mano žmoną jūs jau pasveikinote, — tarė Tomas. — Dabar — prie durų.
Tyloje, kuri stojo po šių žodžių, atrodė galima girdėti net kvėpavimą. Rūta prispaudė delną prie burnos. Indrė tyliai sukikeno ir pati išsigando savo garso. Paulius jau laikė telefoną atsukęs kamerą į priekį.
— Tu… tu… — sušnypštė Janina, o jos akys staiga nuslydo į stalą: salotos, staltiesė, ilgas kraštas, kurį taip patogu būtų timptelėti iš visų jėgų.
— Nė nemėginkite, — labai švelniai perspėjo Tomas. — Jei šitam stalui kas nors nutiks, iš čia išeisite tik su apatiniais. Aš ne juokauju, tiesiog aprašau veiksmų eigą.
Ji sustingo. Staltiesė tuoj pat nustojo rūpėti. Į ją buvo nukreiptos aštuonios poros akių: kažkas filmavo, kažkas vos valdė šypseną, ir tai Janinai buvo baisiau už bet kokį sugadintą daiktą.
— Jūs visi dar pasigailėsite! — riktelėjo ji lūžtančiu balsu ir, kliūdama už savo pačios palto, sugriebė jį į glėbį.
Duris ji plėšte atplėšė pati, iš vidaus, ir vos nepargriovė abiejų dukterų, stovėjusių aikštelėje su vyrais.
— Mama?! — aiktelėjo Sandra.