pamatė ant motinos drabužių išsiliejusią tamsiai vyšninę dėmę, raudoniu užlietą jos veidą ir riktelėjo į buto gilumą:
— Tomai, ką tu darai, niekše?!
Tomas dar nebuvo padėjęs taurės — ji tebebuvo pilna. Rankos mostas išėjo trumpas, bet stulbinamai tikslus. Sandros riksmas nutrūko, ji užspringo žodžiais, o vynas plona srovele nubėgo jai per skruostą tiesiai ant apykaklės.
Diana sucypė taip skardžiai, kad laiptinėje net domofonas, regis, atsiliepė aidu. Ji apsisuko ir puolė link laiptų, pakeliui petimi nuversdama savo vyrą. Tadas, tvirtas ir žemės traukai paprastai atsparus žmogus, šįkart klestelėjo ant keturių. Jo kelnės nugaroje plyšo su tokiu aiškiu trakštelėjimu, kad aikštelėje iškilmingai suspindo žydros apatinės.
— Tadai, kelkis, — kažkas pavargusiu balsu tarstelėjo iš buto.
Po minutės viskas aprimo. Ir beveik tuoj pat vėl suskambo durų skambutis.
Šįkart Tomas pats nuėjo atidaryti. Už slenksčio stovėjo Andrius su žmona Kristina — abu kiek uždusę, lyg būtų paskubomis lipę laiptais.
— Klausyk, — pradėjo Andrius, vos tramdydamas šypseną, — mes prie laiptinės stebėjome keistą estafetę. Viena moteris aplieta vynu, paskui antra ir dar vyras su, sakykim, panoraminiu vaizdu iš galo. Tu čia kuo nors prisidėjęs?
— Netiesiogiai, — ramiai atsakė Tomas. — Aš tik pyliau.
Kažkas iš svečių nebeišlaikė ir garsiai prapliupo juoktis.
Tomas grįžo į miegamąjį. Eglė jau buvo pasiruošusi: tamsiai žalia suknelė, auskarai, padažytos lūpos. Jis priėjo, apkabino ją ir pabučiavo.
— Stalas liko sveikas, — pasakė.
— O tu?
— Ir aš. Tiesa, vynas baigėsi gerokai anksčiau, negu planavome.
Daugiau ji nieko neklausinėjo. Tik išėjo į svetainę, nusišypsojo susirinkusiems ir mostelėjo ranka:
— Prašom prie stalo. Atrodo, juk turėjome progą švęsti.
Per kambarį nuvilnijo bendras palengvėjimo atodūsis.
Vakaras, nepaisant visko, pasirodė esąs triukšmingas ir lengvas. Greta net tris kartus bandė kam nors įteikti karūną, Marius sakė tostą apie tai, kad dabar turi gražiausią žmoną ir talentingiausią pusseserės marčią, o Ugnė sėdėjo ant pagalvės ir saugojo eklerus taip, lyg tai būtų valstybės turtas. Indrė papasakojo istoriją, po kurios Andrius juokėsi taip smarkiai, kad pats prašė padaryti pertrauką.
— Už tave, — tarė Tomas, pakeldamas taurę. — Tu niekada tyliai nekentei kitų savivalės ir niekada pati nieko nežeminai. Retas derinys.
— Už mus, — pataisė jį Eglė. — Beje, iš miegamojo girdėjau viską. Iki paskutinio žodžio.
— Ir kaip tau spektaklis?
— Pabaiga patiko. Truputį per šlapia, bet labai įtikinama.
Vėlai vakare, kai paskutinė lėkštė jau buvo išplauta, o virtuvėje virš stalo degė tik prigesinta lempa, Eglė prisiglaudė prie vyro ir tyliai sušnabždėjo:
— Tu mano didvyris.
— Aš tavo someljė, — atsakė Tomas.
Tuo pat metu vieno kambario bute kitame miesto gale Janina sėdėjo su chalatu, rankšluosčiu ant pečių ir piktai badė pirštu telefono ekraną. Žinutės rikiavosi viena po kitos — ilgos, įniršusios, su šauktukais beveik po kiekvieno žodžio. Ji spausdavo „siųsti“, bet šalia kiekvienos žinutės atsirasdavo pilkas ratukas su kryželiu. Numeris buvo užblokuotas.
Ji rinko tekstą iš naujo. Kryželis. Dar kartą. Ir vėl kryželis.
Pyktis kilo į gerklę, bet neturėjo kur išsilieti. Jis turi trijų kambarių butą, o ji — šitą dėžutę su langu į kiemą. Dukros turi tokius vyrus, kokius susirado, ir viena dabar nebekalba su kita dėl kelnių, suplyšusių laiptinėje. O ta Eglė turi viską: darbą, namus ir vyrą, kuris vyną pilsto visai ne taip, kaip derėtų.
Kalti buvo visi. Visi iki vieno.
O trijų kambarių bute Tomas įsipylė kavos, atsisėdo šalia žmonos ir ištiesė kojas. Kalbėtis nebesinorėjo. Buvo tylu. Ir ta tyla niekam nieko neprivalėjo.