– Tu kalbi rimtai?
– Visiškai.
Tomas atstūmė kėdę taip, kad ši sugrikšėjo į grindis.
– Tai kur man, tavo manymu, eiti?
– Atsidarai nuomos skelbimus ir renkiesi.
– Rūta, aš čia gyvenu septynerius metus. Darbas šalia, visa kasdienybė susidėliojusi aplink šitą vietą.
– Vadinasi, gali ieškoti netoliese.
– Tu bent įsivaizduoji, kaip tai sudėtinga?
– Įsivaizduoju. Pastarąsias kelias dienas tu man siūlei būtent tą patį.
Tomas suirzęs perėjo per virtuvę pirmyn ir atgal.
– O mama? Ji juk jau ruošėsi atlaisvinti savo butą.
– Gyventi ji turi kur.
– Aš jai pažadėjau kambarį.
– Tu pažadėjai ne savo kambarį. Dabar pats jai ir paaiškink.
Būtent šie žodžiai pakeitė viską labiau nei visi ankstesni mūsų ginčai kartu sudėjus.
Iki tol Tomas elgėsi taip, lyg tarp manęs ir jo motinos būtų įvykęs tik nemalonus nesusipratimas, kurį kažkodėl privalau sutvarkyti aš.
Dabar atsakomybė pagaliau grįžo tam žmogui, kuris visą šitą planą ir sugalvojo.
Po kelių minučių jis paskambino Janinai.
– Mama, kol kas baldų neardyk. Ir dėl savo buto nieko nespręsk.
Ką ji atsakė, negirdėjau, bet kitą sakinį Tomas ištarė jau garsiau:
– Todėl, kad Rūta lieka čia.
Praėjo vos kelios minutės, ir suskambo mano telefonas.
– Rūta, ką reiškia „lieki čia“? – paklausė Janina. – Tomas man kambarį pažadėjo.
– Tuomet su Tomu ir kalbėkitės.
– Aš jau žmonėms pasakiau, kad ketinu išnuomoti savo butą.
– Vadinasi, planus teks koreguoti.
– Ar tu supranti, į kokią padėtį mus pastatai?
– Suprantu. Prieš kelias dienas jūs mane pastatėte į lygiai tokią pačią. Tik dar spėjote sieną išsimatuoti.
Anyta pasipiktino, kad suaugę žmonės tokius reikalus turi spręsti šeimyniškai.
– Sutinku, – ramiai atsakiau. – Tik pradėti reikėjo nuo pokalbio su buto savininke.
Po šių žodžių ji pokalbį nutraukė.
Tomas atėjo pas mane akivaizdžiai susierzinęs.
– Ar tikrai reikėjo su mama taip kalbėti? Ji manimi patikėjo.
– Būtent todėl dabar tu jai ir aiškinsi.
Jis jau buvo bepradedąs prieštarauti, tačiau galiausiai prikando liežuvį.
Kitą vakarą Tomas pats atsivertė būsto skelbimus.
Iš pradžių paieškoje paliko tik mūsų rajoną.
Pirmasis variantas jam netiko, nes iki viešojo transporto buvo per toli. Antrajame užkliuvo virtuvė. Trečiasis buvo toliau nuo darbo, negu jam norėjosi.
Po kurio laiko jis pasuko telefono ekraną į mane.
– Pažiūrėk. Iš čia man rytais būtų labai nepatogu važiuoti.
Žvilgtelėjau į ekraną.
– Svarbiausia neprisirišti prie vieno rajono.
Tomas iškart atpažino savo paties frazę.
Jis nuleido telefoną ir daugiau nieko nebekomentavo.
Per kelias kitas dienas jis nuvažiavo apžiūrėti kelių butų. Paieškos teritorija pamažu plėtėsi, o privalomų sąlygų sąrašas vis trumpėjo.
Grįžęs po dar vienos apžiūros, Tomas nepatenkintas nusivilko striukę.
– Normalų būstą susirasti visai nelengva.