Vienur virtuvė buvo tokia ankšta, kad joje vos apsisuktum, kitur susisiekimas visiškai netiko.
– Suprantu, – ramiai pasakiau.
– Tu pati žiūrėjai tik dvi dienas.
– O tu per tas dvi dienas jau spėjai nuspręsti, kas man būtų tinkama.
Tomas pažvelgė į mane, bet ginčo nebetęsė.
Janina irgi liovėsi važinėjusi su rulete. Kartą ji užsuko kaip tik prieš Tomui išvykstant į dar vieną buto apžiūrą.
– Gal dar neskubėk nieko nuomotis, – tarė ji sūnui. – O jeigu Rūta vis dėlto persigalvos?
– Nepersigalvos.
– Tu dar su ja pasikalbėk. Paaiškink, kad man jau buvai pažadėjęs.
Iš Tomo veido buvo matyti, jog ši tema jam iki gyvo kaulo įgrisusi.
– Mama, aš tau pažadėjau kambarį, kuriuo neturėjau teisės disponuoti. Viskas. Dabar ieškau kito būsto.
Janina atsisuko į mane.
– O kur tada man dėtis?
– Kol kas gyvenk savo bute.
– Anksčiau kalbėjai visai kitaip.
– Suklydau.
Man įsiterpti nebereikėjo.
Po kurio laiko Tomas vis dėlto rado variantą, kuris jam tiko. Butas buvo kitame miesto rajone, todėl iki darbo kelionė tapo ilgesnė. Užtat pats būstas buvo tvarkingas, tinkamas gyventi, ir kraustytis buvo galima iškart.
Tik kambarys ten buvo vienas.
Kai Tomas apie tai pranešė motinai, Janina pirmiausia paklausė:
– O aš kur gyvensiu?
– Mama, tu lieki savo bute.
– O jį nuomoti?
– Kol kas niekaip.
– Puiku. Iš pradžių pažadi viena, paskui jau visai ką kita.
Tomas pavargusiu balsu atsakė:
– Jau sakiau, kad apsirikau.
Kraustymosi dieną Janina atvažiavo padėti sūnui nešioti dėžių. Apie mažąjį kambarį ji daugiau neužsiminė.
Tomas susirinko drabužius, knygas, savo techniką ir kitus jam priklausiusius daiktus. Kadangi viską buvome aptarę iš anksto, naujo konflikto nekilo.
Paskutinę iš spintos jis ištraukė sportinį krepšį. Būtent su juo kadaise, po vestuvių, atsikraustė pas mane.
Prieškambaryje Tomas nuo savo raktų ryšulio nuėmė mano buto raktus ir padėjo juos ant spintelės.
– Niekada nemaniau, kad iš čia išsikraustysiu, – tyliai pasakė jis.
– Aš irgi kelias dienas buvau tikra, kad išvažiuoti teks man.
Jis įdėmiau į mane pažiūrėjo.
– Kodėl apsigalvojai?
– Patikrinau dokumentus. Ir nustojau tavo būsto klausimą spręsti savo buto sąskaita.
Tomas nieko nebeatsakė. Pasiėmė krepšį ir išėjo.
Skyrybos buvo užbaigtos tada, kai jau gyvenome atskirai.
Janina liko savo namuose. Minties atlaisvinti butą tam, kad galėtų persikelti pas sūnų, ji atsisakė.
Tomas pratinosi prie naujo rajono ir kitokio kelio į darbą.
Dar kelis kartus jis užsuko pasiimti pamirštų daiktų. Paskutinis buvo įkroviklis, paliktas spintoje.
Žinutėje Tomas parašė: „Atrodo, jis liko pas tave bute.“
Įkroviklį suradau ir per kitą susitikimą jam atidaviau.
Raktus jis grąžino. Janina liko gyventi pas save. Mažasis kambarys vėl buvo skirtas tik mano darbui.
O jos komoda taip ir pasiliko kitu adresu.