Rasa nuėjo į miegamąjį, persirengė, palindo po antklode ir vos spėjusi padėti galvą ant pagalvės nugrimzdo į sunkų miegą.
Sapnas buvo keistas — pilkas, slogus, tarsi lapkričio lietus, merkiantis be pabaigos. Jai vaidenosi Marius, jo motina, kažkokie nepažįstami veidai, balsai… Visi šaukė, kažko reikalavo, komandavo, mosavo rankomis. Iš pradžių viskas pynėsi į vieną beformį triukšmą, o paskui tas chaosas ėmė darytis grėsmingas. Rasa nesuprato, kas vyksta, kol staiga išgirdo trenksmą.
Tikras trenksmas.
Ji staigiai pramerkė akis. Laikrodis rodė ketvirtą ryto. Iš virtuvės sklido bildesys, kažkas barškino indus, stumdė kėdes. Rasa atsikėlė, basa perėjo koridoriumi ir, prisimerkusi nuo ryškios šviesos, pravėrė virtuvės duris.
Ant virtuvinio stalo gulėjo nepažįstamas vyras, išskėtęs rankas taip, lyg būtų ketinęs ten pramiegoti iki pat ryto. Šalia sėdėjo Marius — raudonu veidu, beveik be sąmonės nuo alkoholio — ir kimšo likučius. Tą maistą, kurį Rasa buvo pasilikusi iki algos.
— Ko nori? — pamatęs žmoną sumurmėjo jis. — Pas mus svečių yra…
— Kokių dar svečių, Mariau?! Ketvirta valanda ryto! — tik tada Rasa visiškai išsibudino. — Kas čia per cirkas?!
Marius mėgino pakilti, tačiau susvyravo ir vėl sudribo ant kėdės.
— Nežviek… tuoj Naujieji… atsipalaiduok…
— Su tavimi, žinoma, labai lengva atsipalaiduoti, — pro sukąstus dantis ištarė Rasa, iš paskutiniųjų tramdydama save.
Ir tą akimirką joje kažkas lyg spragtelėjo. Tarsi būtų nutrūkusi plonytė gija, ilgai laikiusi viską viduje surištą. Ji priėjo prie stalo, čiupo nepažįstamąjį už striukės rankovės ir beveik tempte ištempė jį į koridorių. Laiptinės durys trenkėsi taip garsiai, kad Marius krūptelėjo.
— Tu ką čia darai?.. — pasipiktinęs suburbėjo jis.
— Tuoj suprasi.
Rasa apsisuko, grįžo prie vyro ir, nė kiek nebesvarstydama, išstūmė į koridorių ir jį — paskui jo sugėrovą.
Marius bandė priešintis, bet tik vangiai: kojos jo jau beveik nelaikė.
— Eik ir miegok, kur nori. Ant laiptų, pas draugą, gatvėje — man visiškai tas pats.
— Tu… — jis pradėjo keiktis.
Tačiau durys jau buvo užtrenktos. Rasa liko stovėti prieangyje ir kelias sekundes pati negalėjo patikėti tuo, ką ką tik padarė. Po kelių minučių ji grįžo į virtuvę, surinko maisto likučius, išmetė tuščius butelius ir užsiplikė sau karštos arbatos.
Miegas išgaravo akimirksniu. Ji sėdėjo prie stalo ir pro langą žiūrėjo į baltutėlę gatvę. Sniegas buvo užklojęs miesto purvą, pilkumą, visas dienos nuosėdas. Po kurio laiko Rasa pastebėjo, kad lauke jau ima švisti — vadinasi, metas ruoštis į darbą.
Kai ji išėjo iš namų, Mariaus prie durų nebebuvo. Ir pirmą kartą gyvenime jai tai visiškai nerūpėjo.
Penktadienio darbo diena pralėkė beveik nepastebimai. Rasa dirbo susikaupusi, kruopščiai ir greitai, kad spėtų viską užbaigti laiku ir nereikėtų pasilikti po darbo.
Dienai baigiantis vadovybė sukvietė visą skyrių ir paskelbė:
— Ačiū visiems už gerą darbą. Naujųjų metų proga skiriama premija.
Kai pinigai įkrito į jos kortelę, Rasa kurį laiką tiesiog žiūrėjo į ekraną, netikėdama savo akimis. Suma buvo dvigubai didesnė, nei ji tikėjosi. Ji prisidengė burną delnu, nes pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros — iš džiaugsmo ir neapsakomo palengvėjimo.
Tą pačią akimirką rankoje suvibravo telefonas. Skambino Jolanta — sena draugė, kurios Rasa nebuvo mačiusi jau dvejus metus. Prieš septynerius metus Jolanta išvažiavo į komandiruotę, ten sutiko vyrą, ir niekas nė neįtarė, kad ji galiausiai pasiliks. Ištekėjo, susilaukė sūnaus… Gyveno toli, bet Rasos niekada nepamiršo.
— Rasute, aš mieste! Tik trims dienoms. Susitinkam?
Rasa nusišypsojo ir nė sekundės nedvejodama atsakė:
— Atvažiuok pas mane šiandien vakare.
Kai Marius vakare pagaliau teikėsi grįžti namo, jis akivaizdžiai tikėjosi rasti žmoną apsiverkusią, besigailinčią ir maldaujančią atleidimo. Net veido išraišką iš anksto buvo pasiruošęs — griežtą, įsižeidusią, šeimininkišką.
Tačiau pravėręs duris pamatė visai kitą vaizdą: virtuvėje sėdėjo Rasa ir Jolanta. Jos juokėsi, kalbėjosi ir gurkšnojo vyną.
Marius paraudo iš pykčio.
— Kas čia dabar?! Ką tu išdarinėji?! — jis, kaip visada, iškart pakėlė balsą. — Ką aš tau sakiau apie svetimus žmones mano namuose?! Ką tu čia surengei?!
Jolanta sustingo su taure rankoje, nesuprasdama, kas vyksta. Ji klausiamai pažvelgė į draugę. Rasa tik tyliai atsiduso, padėjo taurę ant stalo ir ramiai tarė:
— Mariau… man tavęs taip gana, kad net žodžių trūksta. Rimtai. Tavęs ir tavo motinos.
Ji žiūrėjo jam tiesiai į akis.
— Kaip sakoma, Naujieji metai — naujas gyvenimas, — Rasa trumpam nutilo. — Aš tave palieku, Mariau. Susikrauk daiktus ir nešdinkis iš mano buto.
Vyras sumirksėjo, lyg nesuvokdamas, ką išgirdo.
— Ką tu čia paistai? — po akimirkos jo veide išsirietė pašaipi šypsena. — Gerai, susikrausiu. Bet tu dar pasigailėsi. O tavo dukra kaip augs be tėvo? Apie tai pagalvojai?
Rasa nusijuokė.
— Mano dukra? Dabar prisiminei Eglę? Na ką gi… bent jau dabar.
Ji atsistojo ir mostelėjo durų pusėn.
— Dėl jos nesijaudink. Ji tai ištvers.