Šitą „netektį“. Juk tu ir taip beveik niekada ja nesirūpinai.
Marius liko stovėti prasižiojęs, lyg būtų gavęs antausį, ir nerado, ką atkirsti. Tiesa jam kirto skaudžiai. Supykęs jis ėmė grūsti savo daiktus į krepšį, traukė užtrauktuką taip piktai, tarsi norėtų išplėšti jį kartu su audiniu.
Kiekvienas jo judesys, kiekvienas demonstratyviai sunkus atodūsis skambėjo kaip iššūkis. Tačiau Rasa daugiau nebeatsiliepė. Ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jis rausiasi po lentynas, versdamas viską iš eilės.
— Dar pamatysi… gailėsiesi… — burbėjo jis panosėje. — Vis tiek pati prašysiesi atgal…
Po minutės trinktelėjo laukujės durys. Bute įsivyravo tyla, ir Rasa pirmą kartą per daugelį metų pajuto, kad gali įkvėpti pilnais plaučiais. Jolanta vis dar sėdėjo priešais ją — išplėtusi akis, priblokšta ir sutrikusi.
— Rasa… kas čia ką tik buvo? — tyliai paklausė ji, kai Rasa vėl prisėdo.
Rasa giliai atsiduso ir papasakojo viską. Kad Marius jau kelis mėnesius tik „ieško darbo“, o iš tiesų drybso ant sofos. Kad paskutinius pinigus išleisdavo alui, o ne maistui. Kad naktimis dingdavo nežinia kur, o paryčiais parsivilkdavo namo. Kad pastaruoju metu jie gyveno ne kaip šeima, o kaip svetimi žmonės po vienu stogu. Kad Rasa kasdien skaičiuodavo likusius centus. Kad Eglei būdavo gėda dėl pavargusios, nublukusios mamos išvaizdos. Ir svarbiausia — kad Rasa jau seniai bijojo žiūrėti į veidrodį ne dėl raukšlių, o dėl nevilties, kuri žvelgdavo iš jos pačios akių.
Jolanta klausėsi tylėdama ir nė karto nepertraukė. Jos žvilgsnis darėsi vis kietesnis, skruostikauliai įsitempė. Galiausiai, visai netikėtai, ji nutraukė Rasos pasakojimą:
— Persikelk pas mane.
Rasa iš pradžių net nesuprato.
— Ką?.. Kur?
— Pas mane, — pakartojo Jolanta. — Į mūsų miestą. Tomas kaip tik ieško buhalterės. Ne bet kokios, o tokios, kuri išmano darbą ir turi patirties. Tu būtent tokia. Jam tavęs reikia.
— Jolanta… — Rasa sumišo. — Bet kaip aš… Juk čia…
— O kas čia? — švelniai, bet tvirtai paklausė Jolanta. — Marius? Jo jau nebėra. Tėvai? Jų neturi. Darbas? Pati sakei, kad ten jokių perspektyvų.
— Bet Eglė… Jos mokykla, draugės…
Jolanta paėmė ją už rankos.
— Pasikalbėsi su ja. Ramiai viską paaiškinsi. Tu gera mama, Rasa. Eglė tavimi tiki. Jei tu pati suprasi, kad persikraustymas yra galimybė, ji irgi tai priims. Vaikai kartais žengia į priekį daug lengviau nei suaugusieji.
Rasa vėl sunkiai atsiduso. Iš tiesų… kas ją čia dar laikė?
Šeštadienio rytą Janinos telefonas, rodės, sprogs nuo skambučių.
— Rasa! Ką tu padarei Mariui?! — rėkė ji vos pakėlus ragelį. — Jis atėjo pas mane ir sako, kad tu jį išvarei! Tučtuojau priimk jį atgal! Jis tavo vyras! Girdi mane? Tučtuojau!
Rasa sėdėjo virtuvėje visiškai rami ir klausėsi kaltinimų lavinos.
— Ir dar kai kas! — uošvės balsas perėjo į spiegimą. — Mes iš tavęs butą prisiteisim! Mariui priklauso jo dalis!
Rasa vos pastebimai šyptelėjo. Būtent šito ji ir laukė.
— Janina, butas yra mano. Jis priklausė mano tėčiui. Prieš grasindama verčiau pasidomėkite įstatymais.
— Bet… bet… — Janina užspringo žodžiais.
— Taigi gąsdinti manęs neverta. Sėkmės jums su Mariumi.
Naujuosius metus Rasa ir Eglė sutiko tyliai — tik dviese, tačiau pirmą kartą po daugelio metų jos buvo laimingos. Jos net nusipirko mažą indelį raudonųjų ikrų — menką prabangą, kurios Rasa sau neleido jau labai seniai. Eglė lakstė po butą su nauja palaidine, juokėsi, uždegė šaltąsias ugneles.
— Mama! Mama, einam į lauką fejerverkų žiūrėti! — tempė ją mergaitė.
Jos išėjo į gaivų, girgždantį sniegą. Dangus virš miesto mirgėjo spalvomis, o Eglės veidas švytėjo taip, lyg pasaulis pagaliau būtų atsisukęs į jas.
Rasa žiūrėjo į dukrą ir mintyse tarė sau:
„Dėl jos buvo verta viską ištverti. Ir dėl jos dabar metas viską pakeisti.“
Pasibaigus sausio šventėms, Rasa be ilgų kalbų nuėjo pas savo vadovę ir padėjo ant stalo prašymą išeiti iš darbo.
— Tu tikra? — paklausė ši.
— Visiškai, — atsakė Rasa ir pajuto tokią laisvę, tarsi po ilgos, sunkios kelionės pagaliau būtų nusiavusi ankštus, purvinus batus.
Skyrybos su Mariumi praėjo greitai. Jis dar bandė kelti scenas, reikalavo pinigų, grasino, bet viskas baigėsi tuo pačiu — įstatymas buvo Rasos pusėje.
Pavasarį ji pardavė butą. Kartu su Egle jos sėdo į traukinį ir išvyko į didmiestį, kuriame atsivėrė visai kitokios galimybės. Jolanta padėjo rasti jaukų būstą naujame rajone. Ji pasirūpino ir darbu — su tokiu atlyginimu, apie kokį Rasa anksčiau net nedrįsdavo svajoti.
Eglė pradėjo lankyti naują mokyklą ir nustebino mamą: greitai apsiprato, susirado draugių, o jau po mėnesio telefonu juokdavosi dažniau nei kadaise namuose.
Rasa taip pat pasikeitė. Ji nebeskaičiavo kiekvieno cento, nebelaukė avanso kaip didžiausios šventės, nebekrūpčiojo nuo kiekvieno Janinos skambučio — nes uošvės jos gyvenime nebeliko.
Pirmą kartą po daugelio metų ji nusipirko naują pūkinę striukę, šiltą kepurę ir patogius žieminius batus. Vakarais Rasa su Egle vaikščiodavo susikibusios rankomis po miestą, ir abi jautė tą patį: gyvenimas pagaliau tapo šviesus, tikras ir jų pačių.